Superbėgikas ultražmogus?

Labai laukiau Rich Roll  „Finding Ultra“ knygos lietuviškai. Ir pagaliau, atrodo, sulauksiu. Nusipirkau ją likus gal mėnesiui iki išleidimo, kai tik leidykla pradėjo anonsuoti. Bet įdomiausia, kad kai knygą pirkau, tai ji dar vadinosi „Ultra žmogus“, o jau už kokios savaitės (tikiuosi) gausiu ją pavadinimu „Superbėgikas“. Tai niekaip nesuprantu, kokiam bepročiui supermamyčių gerbėjui kilo idėja taip pavadinti ultrabėgiko knygą? Nes priešdėlis „ultra“ bėgikų tarpe jau tapęs sinonimu ankstyvo ryto rasotam miško takui, kuriuo bėgdamas tarsi sklendi medžių viršūnėmis, pilna krūtine geri gyvenimą ir susitinki  lapę, briedį ir Grinių su Žlabiu. O superbėgikas asocijuojasi tik su dietininkų bėgimo klubu arba žaidimu mobilkėj. Ta prasme, nieko gero. Todėl vienareikšmiškai – „Ultra žmogus“ buvo geriau. Nes juk priešdėlis „ultra“ nusako buvimą už ko nors ribų, o „super“  – viršenybę, aukščiausiąją kategoriją (superpupytės-supermamytės). Kažkiek panašu, bet žinant, kas yra Rich Roll ir apie ką ta knyga, su pavadinimu prašauta stipriai.  Superstipriai.

PAPILDYMAS

Cha. Visiškas sutapimas, bet… šiandien, t.y. po įrašo praėjus keletui valandų, pasirodė ir trečiasis knygos pavadinimo variantas – „Superbėgimas“. Kvepia profesionalumu. Wow. Sunku apsispręsti? Grįžkit prie pradinio varianto. Arba pavadinkit, pvz. „Ultrapatyrimas“, „Ultraatradimas“ „Ultrabėgikas“, „Ultra beieškant“ ar „Atrask ultra“…  O liūdniausia, kad iki planuojamo pristatymo į sandėlį vietoj 6 dienų pasidarė 34 dienos. Štai tokios tos knygostaškaseltė. Na, bet žinom ko tikėtis, gi ne pirmą kartą taip. Oi, persigalvojau: pavadinkit „Superultra“ ir tada nukelkit metams išleidimą. Na, tam atvejui, jei dar kokia geniali mintis šautų galvon. Šautų ir pataikytų.

Ultramatematika

Dabar paskaičiuosim Vieno Tokio Bėgiko nubėgtus kilometrus. Sąlyga:

• Piotras Silkinas 1998 m. kovo mėn. Nanange pasiekė 1000 mylių (1603 km) bėgimo pasaulio rekordą, užtrukęs 11 d. 13 val. 54 min. 58 sek. Rekordas iki šiol nepagerintas.

• Aidas Ardzijauskas 2015 m. balandį laimėjo 10 dienų Niujorko „Self Transcendence Six and Ten Day Races” ultramaratoną, nubėgęs 667 mylias (1074 km).

• Vienas Toks Bėgikas 2016 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus maratono metu išbėgo pasaulio pažinti –  etapais apibėgti visą Žemės rutulį. Ir iki rugsėjo 20 d. (arba 21 d.) nubėgo 1630 km iš Vilniaus į Londoną, užtrukdamas 9 dienas ir naktis. Be pagalbos iš šalies, lauke numigdamas vidutiniškai po 4 val., besimaitindamas pakelės degalinėse/parduotuvėse.

Užduotis. Paskaičiuokite, kiek vidutiniškai per parą nubėgo rekordininkai Piotras ir Aidas (su pagalba iš šono) ir 4 val. per parą miegodavęs Vienas Toks Bėgikas, bėgęs be jokios pagalbos. Įvertinkite, kas yra kas ir padarykite atitinkamas išvadas.

Atsakymas: Piotras, pasaulio rekordininkas, per parą vidutiniškai nubėgo apie 139 km, Aidas – apie 108 km. O štai Vieno Tokio Bėgiko  nubėgti 181 km per parą verti dėmesio. Nes jei tai tiesa, tai ne tik Aidas, bet ir Piotras su savo rekordais atsiduria giliai pavėsyje. Neįtikėtina? Aha. Įmanoma? Taip. Bet yra keletas smulkmenų, kurios neleidžia tikėti aklai. Pvz., daug kraštovaizdžio nuotraukų iš jo pasibėgiojimų po pasaulį, įdėtų tiek jo facebook paskyroje, tiek ir jo internetiniame puslapyje yra paprasčiausiai pasiskolintos iš interneto. Tai šitai pasitikėjimo tikrai neprideda. Todėl su visa pagarba jo nuotykių ieškotojo dvasiai ir viskam, ką jis daro, sakau, jog nelabai tikiu, kad jis per 9 paras nubėgo 1630 km iš Vilniaus į Londoną. Kad bėgo – tikiu, kad nubėgo visą kelią – ne. Mano teisė abejoti. Nes 181 km kasdien nubėgti per 20 valandų, sustojant ir pavalgyti (prieš tai dar tai nusiperkant), ir pasifotografuojant, ir už krūmo patupint…. 181 km per parą, 9 paras iš eilės? Vidutiniu 6:38 min/km tempu? Abejonėmis pasidalinus su vienu garsiu bėgiku, jis man atsakė lakoniškai: „bet aš nuoširdžiai tikiu, kad viskas įmanoma, jei tik pakanka motyvacijos ir fizinio pasirengimo“. Ir aš tikiu. Tikrai. Bet jau ne 100 procentų. Žinau, kad nėra tokio dalyko kaip neįmanoma. Viskas įmanoma. Labiausiai noriu tikėti, kad iš tikrųjų kilometrų buvo vienu kitu šimtu mažiau, kad dienų buvo keletu daugiau – tik tokie, tarkim, netikslumai, leisiantys herojumi tikėti toliau.

P.S. Keletas konkrečių smulkmenų, sukėlusių abejonę.  Šią rašliavą iliustruojanti nuotrauka paimta iš to pačio Vieno Tokio Bėgiko nuotraukų galerijos socialiniame tinkle. Galerija vadinasi „World Run. 1st Stage. Vilnius-London“… Iš Vilniaus išbėgo rudenį, o pakeliui Vokietijoje – pavasaris? Medžiai tik tik žaliuoti pradeda…🙂 Nuotrauka, žinoma, pasiskolinta iš platybių (Googl’o vaizdų paieška yra vienas geresnių jų išradimų, todėl nuotraukos autentiškumą patikrinti visiškai nesunku). Beje, paskutinė konkreti vieta, kurioje jis buvo ir pasidarė selfiuką – Usedom miestas, kuris yra Lenkijos-Vokietijos pasienyje. Toliau seka tik nekonkrečios arba pasiskolintos iš interneto nuotraukos. Tikiu, kad tiek nubėgus tikrai ne fotografavimas galvoje. Bet būtent iš tokių mažų smulkmenų ir kyla dideli klausimai.


 

Sporto žmogus

100 m – 10,8 sek., šuolis į tolį – 7,24 m, šuolis į aukštį – 1,80 m. Tai mūsų Prezidento „skaičiukai“. PB, kalbant šiuolaikiškai. Skaičiukai, kurie maloniai nustebino. Žinojau, kad ekselencija – aistringas sporto gerbėjas, plaukimo, golfo, krepšinio ir visokių sporto šakų mylėtojas. Kaip ir mes visi. Mylėtojai. Pasirgti. Na, ir pasportuoti. Retkarčiais. Tik kuris iš mūsų gali pasigirti Lietuvos rekordu? Ar šuoliu už 7 metrų ribos? Ar 4 iškovotais olimpiniais medaliais („Pavergtųjų Europos tautų opimpiada, 1948, 2 aukso ir 2 sidabro). O tie skaičiukai – iš atsitiktinai pas mane užklydusios, knygynuose neregėtos ir nematytos sporto žurnalistės M.Marcinkevičiūtės knygos „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ (2011 m.). Labai nustebino. Laaaabai. Knygos ir Prezidento sportinio gyvenimo neaprašinėsiu ir nevertinsiu – kas aš toks, kad tai daryčiau. Geriau susiraskite knygą ir patys ir paskaitykite. Bet tokie žmonės ir nepaprastos jų istorijos įkvepia.

Tik trumpa citata. Apie Prezidentą knygoje kalba profesorius daktaras Aleksas Stanislovaitis, buvęs ilgametis Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris: „Valdą Adamkų laikyčiau dideliu sprinto talentu. Juk jis tada rungtyniavo paprastuose šlako takeliuose – bėgti 100 m nuotolį per 11 sek. ir 10,8 sek – ypač aukšti rezultatai. Juk tada nebuvo nei mokslo, nei technologijų, pratybų metodikų, pagaliau – trenerio. Būtent šie faktai rodo, kad kadenciją baigęs LR Prezidentas turėjo didelį sprinto bėgiko talentą. Turint tokį talentą šiandien ir rimtai padirbėjus, rezultatas, manau, pagerėtų visa sekunde, 100 m sportininkas nubėgtų per 10 sek. Prezidentą girdėjau sakant, kad jei būtų turėjęs geras sąlygas, nuotolį būtų galėjęs įveikti per 10,5 sek. Tai – vienų metų darbas. Valdas Adamkus kuklinasi, taip sakydamas. Nereikia pamiršti, kad jis buvo ir geras šuolininkas į tolį, jo geriausas rezultatas šioje sporto šakoje taip pat įspūdingas – 7,24 m. Tuo metu pasaulyje tik vienas kitas pasiekdavo tokių rezultatų…”adamkus1

O pabaigai – skaičiukai pamąstymui: dabartinis Lietuvos 100 m rekordas nuo 2011 metų priklauso R. Sakalauskui – 10,14 sek. Tai dabar pafantazuokim – kas būtų, jei nebūtų buvę karo, emigracijos ir pokario nepritekliaus, Prezidentas turėtų gerus startukus ir būtų pakliuvęs talentingam treneriukui į rankas…

 

 

Termometro ir paslapties iššūkiai

Galbūt dėl to, kad dabar išbėgu tik retkarčiais, o gal dėl to, kad prieš miegą vis paskaitinėju tokią vieną knygą apie bėgimą, pastaruoju metu būtent jis (bėgimas) tapo labai dažna sapnų tema. O sapnuoju aš daug. Sapnuoju, kaip bėgu ir niekaip neišeina greitai bėgti, kad kojos tokios sunkios sunkios kaip ąžuolinės kaladės. Dar sapnuoju, kad nespėju į startą, kad paklystu, kad ne į tą miestą atvykstu. Kad gaunu traumą ir traukiniu važiuoju į Vilnių gydytis. Nes bėgimas vyko traukiny. Bet pats naujausias ir kiečiausias sapnas yra apie iššūkį. Termometro iššūkį. Viskas vyksta taip: sapnuoju, kad anksti ryte žadina mane žmona, o man šiaip ne taip atmerkus akis, rodo man termometrą (lauko temperatūros) ir sako – tau šiandien bėgti nereikia, nes termometras rodo nulį. „Dar pamiegok, kol rodys ką nors padoraus“ – priduria. Bet aš vis tiek atsikeliu, nes žinau, kad tas kitas termometras, lauke, už lango, rodys kitaip. Ir tikrai – 7 laipsnai šalčio. Bėgu aš tuos septynis kilometrus ir džiaugiuosi, kad šiandien ne minus 20 laipsnių Celsijaus. Nes tada reiktų bėgti 20 kilometrų…🙂 O rytą prabudus buvo ir labai juokinga, ir labai smagu – na kur jūs girdėjot, kad kas nors visą mėnesį bėgtų pagal tai, ką rodo termometras? Todėl tikrai žinau, kad tikrai bandysiu ir dar žinau, kad tai tikrai bus vasarą, nes pavasarį noriu pagaliau kažkaip protingai  pasiruošti Kauno maratonui (protingai reiškia ne labai super duper rezultatą, o užtikrintumą, kad tikrai galiu – ne taip, kaip pernai, kai buvo „kažkaip vistiek nubėgsiu) . O kad nebūtų galimybės prieš save patį sukčiauti (norisi bėgti mažiau – keliesi anksti ryte, nori daugiau – bėgi vakarop), reikės bėgti kiekvieną dieną tuo pačiu paros metu. 

O jei apie iššūkius dar. Kad gyvenimas nebūtų pilkas kaip fasuotojo dienos Akmenės cemento fabrike, pabandykim patį sunkiausią iššūkį: užsiregistruoti kažkuriam dideliam maratonui, jį nubėgti ir niekam niekam apie tai nepasisakyti. Visiškai niekam. Net šeimos nariams.  Pavadinkim jį „Paslapties iššūkis“. Visiška tyla. Nei prieš maratoną, nei po jo.  Reikia sugebėti tylėti net tada, kai kavos pertraukėlės metu kolegos girsis apie laimėjimus 5 km maratone, jokių patiktukų (like) maratončikuose, jokių diskusijų forumuose, jokio instagraminimosi iš treniruočių ar užuominų šeimai planuojant kelionę į tą miestą. Ir, žinoma, visiška tyla po maratono. Tyliai prabėgate, taip pat tyliai pasidedate dalyvio medalį prie kitų…. Ir jokių tagų organizatoriaus nuotraukų albume, jokių selfių su medaliu ar be jo. Nieko nieko. Ar žmogui toks iššūkis vis dar įmanomas??? 🙂 Pavyzdys čia:

Sportininke! Skaityk tik „Sporto žinias“!

Taip! Taip! Taip! Tikri lengvaatletai skaito tik „Sporto žinias“! 
Pirmame „Sporto žinių“ numėryje skaityk:
• „Lengvosios atletikos sportas reikalauja ilgo ir atydaus pasiruošimo. Dėl to norį pasiekti gerą rezultatą vasarą pradeda treningą žiemos metu“;
• „Vyro finišas, kad ir biauriausias, visumet yra gražus savo kova, jėgų sukaupimu ir įtempimu. Moters finišas bemaž visumet yra tampymasis…“
• „40,200 metrų. Šita distancija yra vadinama marafono bėgimu“

🙂 Negaliu apsakyti, kaip džiaugėsi širdis ir akys, radus šiuos mūsų senolių rašytus bei  skaitytus tekstus… Kokia graži kalba! O jau skelbimai! (pvz.: „Akcinė bendrovė „Maistas“ savo bekono skerdyklose ir nuosaviose krautuvėse pasiūlo sportininkams aukščiausios rūšies dešrų, konservų, kumpių ir kt.“, „Cukrus duoda jėgos“). Kas dar įdomu: nors vyraujančios temos tuometėje spaudoje buvo futbolas ir boksas, tačiau lengvoji atletika užėmė tikrai ne paskutinę vietą. Netgi, sakyčiau, apie basketbolą buvo rašoma žymiai mažiau. Parankiojau Jums įdomesnius straipsnelius ir reklamas ir toks štai gavosi skaitaliukas. Linksmo skaitymo!

geras01geras03geras02geras04

„Sporto žinias“ sumanūs atletai skaito parsisiuntę pėdėfė failą!

P.S. Visa leidinyje panaudota ir sudėliota medžiaga (tekstai, nuotraukos, skelbimai)  yra autentiška ir paimta iš Lietuvos sporto spaudos leidinių, periodiškai ar epizodiškai ėjusių 1922-1939 (šaltinis – epaveldas.lt)