Bėk, lyg turėtum orumo

Ketvirtame Kauno maratone įveikiau ketvirtą maratoną. Visus juos čia, Kaune, ir bėgau. Tokia savotiška tradicija gaunasi, kone svarbiausias įvykis per visą bėgiojimo sezoną. Tai tikrai žinau, kad bėgsiu ir kitąmet, ir 10-ajame, ir visuose, kol tik pajėgsiu. Bėgsiu taip, kaip tuo metu galėsiu: gal šliaušiu (kaip šiemet), o gal kiek ir pagreitėsiu. To labai norėtųsi. Tik ne nuo norų priklauso, o nuo to, kiek įdedi darbo. Tai būtent pasiruošimo šiemet nebuvo jokio. Kai beveik visi intensyviai ruošėsi šiam maratonui, aš labai intensyviai jam nesiruošiau. Pabėgiodavau retkarčiais ir tiek. Keliasdešimt km per mėnesį. Todėl stodamas prie starto linijos žinojau, kad pasmerkiu save 4 valandų fizinei bausmei. Neklydau. Vargti pradėjau jau nuo kokio 14 km, o antrame rate bėgimą vis dažniau keitė ėjimas. Jau tikrai nebūsiu Murakamis, kuris niekada nėra ėjęs. Ėjau ir dar kaip ėjau. Bet čia ne apie tai. Šįkart įsitikinau, kad maratoną įveikti galima ir nesiruošus, nubėgant-nueinant tą atstumą. Tiesiog užsidedant varnelę prie punkto „Maratonas“. Fizinis veiksmas ir tiek. Be džiaugsmo, be euforijos ir be jokio orumo. Būtent antrame rate einant išbarstyto orumo likučių ir trūko patirti tą jausmą, kuris lydėjo bėgant ankstesnius maratonus. Ir finišuojant. Nes finišas viduje buvo visiškai tuščias. Supratau, kad man maratonas nėra tik 4 valandų trukmės pakaitinis kairės-dešinės kojų kilnojimas. Norisi tų jausmų viduje: mėgavimosi, džiaugimosi, azarto, lenktyniavimo ir oraus finišo. O tam reikia ruoštis. Nes nubėgti maratoną nėra sunku. Sunkiau yra bėgti ir finišuoti oriai.

Pavasario aidai

Naujų metų naktį pažadėjau sau, kad šiemet iš Kleboniškio miško išlįsiu tik kasmetinio Kauno maratono proga. Nieko neplanuosiu, niekam nesiruošiu, bėgiosiu tiek, kiek norėsis ir tik tada, kai norėsis. Ir būtinai tik miške. Jokio varžymosi, taškymosi ir plėšymosi. Jokio asfalto, o ypač – Ąžuolyno. Jokių PB. Nes nu kam man,  tokiam „patyrusiam“, tie masiniai bėgimai, selfiai ir euforija? Ane? Aš geriau jau ramiai, tykiai, iš lėto…Lyg staiga į pasą pažiūrėjęs būčiau…  Aha, norėtum. Viskas sugriuvo jau vasarį, kai draugužiai Tomas ir Rima išsidavė, kad eis pajūriu 100 km. Nu bliamba – noriu ir aš. Ok, ruošiamės – daugiau vaikštom, mažiau bėgiojam. O tas vidinis balsas – „tu ką, rimtai? tai dabar vaikščiosi? tai gal dar lazdas pirksi?” Ne, lazdų nepirkau. Bet trečiadieniais kovą – balandį visi trys sukom ratus Ąžuolyne. Ne, nevaikščiojom , o bėgiojom. Smagūs Bendri Mūsų Trečiadieniai. Bėgiojom tam pačiam Ąžuolyne, į kurį, pagautas naujametės nakties svaigulio, pasižadėjau kojos nekelti. Abu draugužiai ruošėsi rimtai, aš – kaip visuomet – tik įsivaizdavau, kad ruošiuosi. Kol po vieno ilgabėgio (berods, 32 km) likus trim savaitėm supratau, kad su tokiu pasiruošimu ir 50 km nenueisiu. Nes turiu kažką gero kulnuose ir retkarčiais tas kažkas mane savaitei ištraukia iš bėgimo batų. Po to aprimsta ir vėl gerai. Pabrukęs uodegą ir su poplintusinio lygmens saviverte bendražygiams prisipažinau, kad esu visiškas slabakas ir kad eisu tik 25 km. Tai čia iš vienos pusės. Iš kitos – džiugu, kad eisiu su šeima ir būsiu liudininkas to, kaip trys mano mylimiausi žmogeliukai įveiks atstumą, kuris yra keturis kartus didesnis nei įprastinis mūsų pasivaikščiojimas. O kur dar jūra, smėlis, saulė…. Tai čia apie tą pasivaikščiojimą. Bet dar iki to mane susirado keletas neplanuotų varžybų. Visų pirma, tai darbe kažkaip išsikalbėjom ir netikėtai paaiškėjo, kad tų, tyliai bėgiojančių, yra ne taip jau ir mažai. Tai steigiam darbe bėgikų klubą? Steigiam! Kadangi bėgti po įmonės vėliava panoro du vyrukai ir kažkoks nebaigtinis ir nuolat kintantis skaičius moteriškaičių, tai, įmonės vadovams pritarus, bėgimo klubo steigimas prasidėjo nuo aprangos pasirinkimo… Marškinėlių, tympų ir t.t. O pasiūla tai didžiulė, jau nekalbant apie tai, kad norai dar didesni. Taip pats bėgimas tapo lyg tarp kitko, toks antraplanis reikalas. Viskas baigėsi tuo, kad aprangos dar ir šiandien nėra, o Ąžuolyno bėgime bėgom kiekvienas sau. Neaptarinėsiu paties Ąžuolyno bėgimo organizavimo ir visko, kas ten vyko – pilnas internetas atsiliepimų, o ir tema jau neaktuali. Bėgau sau neįprastai mažai – 5 km, bet ko tik dėl kolektyvo nepadarysi. Gavosi toks kliūtinis bėgimas per kiek daugiau nei 20 min. Gera tempinė treniruotė. Bet kitais metais apsaugokite mane nuo šio renginio, prašau. O sekančios varžybos visiškai neplanuotai susirado mane faceboke. Vyko Žiežmariuose ir apylinkėse – vietose, kur prabėgo vaikystės vasaros. (PraBĖGO!).  Toks vietinės reikšmės Almiro suorganizuotas bėgimas nuostabiai viliojančiu pavadinimu „Mėšlo keliu“ (ištrauka iš protesto renginio aprašymo: Bulotų kaime, netoli Žiežmarių, planuojama statyti biokuro jėgainę, kurioje mėšlo ir srutų fermentacijos būdu bus gaminamos dujos, kurias deginant bus gaminama elektra ir trąšos. Visos reikalingos „medžiagos“ bus atvežtinės, kasdien važiuos pro Žiežmarius, todėl aplinkiniai gyventojai jaus itin nemalonų kvapą. Dėl šios priežasties bendruomenė ir organizuoja šią protesto akciją – bėgimą”). Ar galima protestui sugalvoti ką nors geriau? Vau. Iki Žiežmarių nukakau autobusu, pasivaikščiojau prisiminimuose, apšilau, apžvelgiau konkurentus ir supratau, kad amžiaus grupėje tai visai normaliai galiu pasirodyti. Na, tarp tų, kam virš kiam, tai bent jau dėl 3 vietos galiu pakovot. O tada pasirodė Totilas su Gražiu ir tapo viskas totaliai gražu. Ir aišku. Atbėgau smagiai,  kiek daugiau nei 4 min/km tempu, trasa pažįstama iš vaikystės, su keletu gan ilgų įkalnių. Finišas plojant protesto dalyviams (palaikymas kažkas nerealaus!), dalyvio medalis (ko gero, pirmasis pasaulyje bėgimo medalis su jame pavaizduotu šūdvabaliu), arbata, košė, muzika… Labai geras jausmas. Ore sklandė visuotinis jaukumo ir bendrumo jausmas. Kiek palaukęs (rašau kaip Krijus, ane?🙂 ), kol baigsis Totilo kompanijos apdovanojimai, išėjau už 6 km nuo finišo vietos esančio kalnelio link, kur ilsisi mano seneliai ir proseniai. Tai gavosi tokia dvasinė kelionė su varžybomis tose vietose, kur vasaras su meškere rankoj leisdavau. Turbūt pats smagiausias bėgimas, kokiame esu dalyvavęs. O tada, prabėgus keletui savaičių, pagaliau atėjo Tas „einublia-šliaužiuna“ savaitgalis, kai penktadienio popietę nulėkėm pajūrin. Kiek nutolus nuo Kauno iki pat Šventosios visą kelią lijo lietus, ir mintyse jau dėliojau rytojaus planą, kaip aš, kol šeimyna lietui lyjant sapnuos sapnelį, bėgsiu tuos 25 km. Ne eisiu, o bėgsiu. Nes, anot kai kurių „viską-išmanau-geriausai“ tipo žmonių – „kas čia yr nueit arba nubėgt tuos 25 ar net 100 km“….  (ar tikrai viskas taip paprasta, brūkštelėjo Rima). Bet nebėgau, nes rytas tokiam žygiui išaušo tobulas. Nekalbėsiu už kitus, bet kas liečia tą 25 km žygio pajūriu dalį, tai patiko viskas: jei didieji Lietuvos maratonai turėtų tokius entuziastingus savanorius, tai dėl olimpinio kelialapio grumtųsi kur kas daugiau pretendentų. Labiausiai didžiuojuos, kad mano šeimyna puikiai atlaikė visą žygį. Tiesa, apie tai, kad kitais metais visi kartu eisim 50 km, po tų 25 km jau nekalbėjo niekas🙂 O ir vaikų teisių apsauga nežinia ką pasakytų apie tokius tėvus, katrie savo vaikus taip kankina. Bet jei klaustų mano vaikų, jie vienbalsiai lyg Montydas – „norim dar!“. Geras buvo savaitgalis. Dar Lobačevskei ir Dopolskui pamojavom Klaipėdoje, Vilties bėgime. O žiūrovu būti nelengva – labai norėjosi būti tarp tų bėgančių. Beje, mano draugai įveikė tą 100 km pajūriu (tą padarė tik 36 proc. startavusių). Ne dviračių takais, kaip nekurie portaluose apsiskelbę ėjikai, o taip kaip ir buvo numatyta – pajūrio smėliu… 100 km… Einas sau… Pagarba jiems  ir labai džiaugiuosi, kad buvau nedidelė to pasiruošimo žygiui dalis.

Po šio žygio galvojau, kad ramiai taip parisnodamas ir lauksiu Kauno maratono. Deja. Ėmė ir atsitiko, kad su Tomu sudalyvavom Kaune LLAF taurės varžybose Žurnalistų bėgime. Na, Tomas kaip žurnalistas, nes jis ir yra žurnalistas, aš – kaip mūsų užklasinės veiklos (bėgikai.lt) redakcijos narys (beje – jau tuoj tuoj startuos dar ir radijo laida bėgikams). Smagus gavosi bėgimas, atbėgau antras, nors rezultatas minutine išraiška neblizga, bet svarbiausia čia buvo varžybos tikrame stadione… Emocijos. Toks, matyt esu – valgyt, gert neduokit, bet emocijų – būtinai. 

Tokie štai gavosi vienu prisėdimu aprašyti bėgimo nuotykiai iš šio pavasario. Bėgimas netikėtai vėl tapo smagiu reikalu.

Ai, ir dar. Labai patiko WeRun žurnale kūrybininko T. Ramanausko išsakyta (o gal pasiskolinta) mintis, kad ne bėgimą reikia derinti prie gyvenimo, o atvirkščiai. Būna laikotarpių, kai būtent bėgimą tenka derinti prie gyvenimo. Ir tada įsisuki žmogus į rutiną kaip voverė į ratą.  Bet jau ne kartą įsitikinau, kad kur kas smagesni ir kokybiškesni laikotarpiai yra tie, kai būtent gyvenimą derinu prie bėgimo. Tai gal jau, sakau, gana tų eksperimentų. O dabar laukiu Kauno maratono. Nebus gero rezultato, bus sunku, nes nesiruošta, bet labai pasiilgau bėgimo šventės širdy ir to jausmo finišavus. Linkėjimai visiems.

Sporto žmogus

100 m – 10,8 sek., šuolis į tolį – 7,24 m, šuolis į aukštį – 1,80 m. Tai mūsų Prezidento „skaičiukai“. PB, kalbant šiuolaikiškai. Skaičiukai, kurie maloniai nustebino. Žinojau, kad ekselencija – aistringas sporto gerbėjas, plaukimo, golfo, krepšinio ir visokių sporto šakų mylėtojas. Kaip ir mes visi. Mylėtojai. Pasirgti. Na, ir pasportuoti. Retkarčiais. Tik kuris iš mūsų gali pasigirti Lietuvos rekordu? Ar šuoliu už 7 metrų ribos? Ar 4 iškovotais olimpiniais medaliais („Pavergtųjų Europos tautų opimpiada, 1948, 2 aukso ir 2 sidabro). O tie skaičiukai – iš atsitiktinai pas mane užklydusios, knygynuose neregėtos ir nematytos sporto žurnalistės M.Marcinkevičiūtės knygos „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ (2011 m.). Labai nustebino. Laaaabai. Knygos ir Prezidento sportinio gyvenimo neaprašinėsiu ir nevertinsiu – kas aš toks, kad tai daryčiau. Geriau susiraskite knygą ir patys ir paskaitykite. Bet tokie žmonės ir nepaprastos jų istorijos įkvepia.

Tik trumpa citata. Apie Prezidentą knygoje kalba profesorius daktaras Aleksas Stanislovaitis, buvęs ilgametis Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris: „Valdą Adamkų laikyčiau dideliu sprinto talentu. Juk jis tada rungtyniavo paprastuose šlako takeliuose – bėgti 100 m nuotolį per 11 sek. ir 10,8 sek – ypač aukšti rezultatai. Juk tada nebuvo nei mokslo, nei technologijų, pratybų metodikų, pagaliau – trenerio. Būtent šie faktai rodo, kad kadenciją baigęs LR Prezidentas turėjo didelį sprinto bėgiko talentą. Turint tokį talentą šiandien ir rimtai padirbėjus, rezultatas, manau, pagerėtų visa sekunde, 100 m sportininkas nubėgtų per 10 sek. Prezidentą girdėjau sakant, kad jei būtų turėjęs geras sąlygas, nuotolį būtų galėjęs įveikti per 10,5 sek. Tai – vienų metų darbas. Valdas Adamkus kuklinasi, taip sakydamas. Nereikia pamiršti, kad jis buvo ir geras šuolininkas į tolį, jo geriausas rezultatas šioje sporto šakoje taip pat įspūdingas – 7,24 m. Tuo metu pasaulyje tik vienas kitas pasiekdavo tokių rezultatų…”adamkus1

O pabaigai – skaičiukai pamąstymui: dabartinis Lietuvos 100 m rekordas nuo 2011 metų priklauso R. Sakalauskui – 10,14 sek. Tai dabar pafantazuokim – kas būtų, jei nebūtų buvę karo, emigracijos ir pokario nepritekliaus, Prezidentas turėtų gerus startukus ir būtų pakliuvęs talentingam treneriukui į rankas…

 

 

Termometro ir paslapties iššūkiai

Galbūt dėl to, kad dabar išbėgu tik retkarčiais, o gal dėl to, kad prieš miegą vis paskaitinėju tokią vieną knygą apie bėgimą, pastaruoju metu būtent jis (bėgimas) tapo labai dažna sapnų tema. O sapnuoju aš daug. Sapnuoju, kaip bėgu ir niekaip neišeina greitai bėgti, kad kojos tokios sunkios sunkios kaip ąžuolinės kaladės. Dar sapnuoju, kad nespėju į startą, kad paklystu, kad ne į tą miestą atvykstu. Kad gaunu traumą ir traukiniu važiuoju į Vilnių gydytis. Nes bėgimas vyko traukiny. Bet pats naujausias ir kiečiausias sapnas yra apie iššūkį. Termometro iššūkį. Viskas vyksta taip: sapnuoju, kad anksti ryte žadina mane žmona, o man šiaip ne taip atmerkus akis, rodo man termometrą (lauko temperatūros) ir sako – tau šiandien bėgti nereikia, nes termometras rodo nulį. „Dar pamiegok, kol rodys ką nors padoraus“ – priduria. Bet aš vis tiek atsikeliu, nes žinau, kad tas kitas termometras, lauke, už lango, rodys kitaip. Ir tikrai – 7 laipsnai šalčio. Bėgu aš tuos septynis kilometrus ir džiaugiuosi, kad šiandien ne minus 20 laipsnių Celsijaus. Nes tada reiktų bėgti 20 kilometrų…🙂 O rytą prabudus buvo ir labai juokinga, ir labai smagu – na kur jūs girdėjot, kad kas nors visą mėnesį bėgtų pagal tai, ką rodo termometras? Todėl tikrai žinau, kad tikrai bandysiu ir dar žinau, kad tai tikrai bus vasarą, nes pavasarį noriu pagaliau kažkaip protingai  pasiruošti Kauno maratonui (protingai reiškia ne labai super duper rezultatą, o užtikrintumą, kad tikrai galiu – ne taip, kaip pernai, kai buvo „kažkaip vistiek nubėgsiu) . O kad nebūtų galimybės prieš save patį sukčiauti (norisi bėgti mažiau – keliesi anksti ryte, nori daugiau – bėgi vakarop), reikės bėgti kiekvieną dieną tuo pačiu paros metu. 

O jei apie iššūkius dar. Kad gyvenimas nebūtų pilkas kaip fasuotojo dienos Akmenės cemento fabrike, pabandykim patį sunkiausią iššūkį: užsiregistruoti kažkuriam dideliam maratonui, jį nubėgti ir niekam niekam apie tai nepasisakyti. Visiškai niekam. Net šeimos nariams.  Pavadinkim jį „Paslapties iššūkis“. Visiška tyla. Nei prieš maratoną, nei po jo.  Reikia sugebėti tylėti net tada, kai kavos pertraukėlės metu kolegos girsis apie laimėjimus 5 km maratone, jokių patiktukų (like) maratončikuose, jokių diskusijų forumuose, jokio instagraminimosi iš treniruočių ar užuominų šeimai planuojant kelionę į tą miestą. Ir, žinoma, visiška tyla po maratono. Tyliai prabėgate, taip pat tyliai pasidedate dalyvio medalį prie kitų…. Ir jokių tagų organizatoriaus nuotraukų albume, jokių selfių su medaliu ar be jo. Nieko nieko. Ar žmogui toks iššūkis vis dar įmanomas??? 🙂 Pavyzdys čia:

Sportininke! Skaityk tik „Sporto žinias“!

Taip! Taip! Taip! Tikri lengvaatletai skaito tik „Sporto žinias“! 
Pirmame „Sporto žinių“ numėryje skaityk:
• „Lengvosios atletikos sportas reikalauja ilgo ir atydaus pasiruošimo. Dėl to norį pasiekti gerą rezultatą vasarą pradeda treningą žiemos metu“;
• „Vyro finišas, kad ir biauriausias, visumet yra gražus savo kova, jėgų sukaupimu ir įtempimu. Moters finišas bemaž visumet yra tampymasis…“
• „40,200 metrų. Šita distancija yra vadinama marafono bėgimu“

🙂 Negaliu apsakyti, kaip džiaugėsi širdis ir akys, radus šiuos mūsų senolių rašytus bei  skaitytus tekstus… Kokia graži kalba! O jau skelbimai! (pvz.: „Akcinė bendrovė „Maistas“ savo bekono skerdyklose ir nuosaviose krautuvėse pasiūlo sportininkams aukščiausios rūšies dešrų, konservų, kumpių ir kt.“, „Cukrus duoda jėgos“). Kas dar įdomu: nors vyraujančios temos tuometėje spaudoje buvo futbolas ir boksas, tačiau lengvoji atletika užėmė tikrai ne paskutinę vietą. Netgi, sakyčiau, apie basketbolą buvo rašoma žymiai mažiau. Parankiojau Jums įdomesnius straipsnelius ir reklamas ir toks štai gavosi skaitaliukas. Linksmo skaitymo!

geras01geras03geras02geras04

„Sporto žinias“ sumanūs atletai skaito parsisiuntę pėdėfė failą!

P.S. Visa leidinyje panaudota ir sudėliota medžiaga (tekstai, nuotraukos, skelbimai)  yra autentiška ir paimta iš Lietuvos sporto spaudos leidinių, periodiškai ar epizodiškai ėjusių 1922-1939 (šaltinis – epaveldas.lt)

Žingsnis po žingsnio

„Kauno maratonas 2015“. Vieno mažai patyrusio bėgiko neeilinis sekmadienis. Buvo puiku.

6.30 Žadintuvas. Pagaliau.  Jausmas kaip kadais prieš nepasiruoštą egzaminą. Skirtumas tik, kad per egzaminą gali tikėtis nusirašyti. Arba perlaikyti. Čia – niekaip. Stiklinė vandens, dušas, kava, avižinė košė, dar vandens. Apsiklijuoju pleistru kojų pirštus ir visas nutrinamas vietas. Padarau pusryčius namie liekantiems ir dar ilgai miegosiantiems vaikams, žadinu sekmadienio ryto miegu besimėgaujančią savo antrą pusę. Išklausau, kad sekmadienis, kad niekur nereikia, kad gal dar 5 min., kad… Ruošiamės.  Jaudulys stiprėja.

7.50 Sėdam į automobilį. Vairuoju ne aš. Negaliu prieš maratoną. Nes nieko aplink nebematau. Sėdžiu, kažką kalbu. Visas įsitempiu. Artėja.

7.59 Aikštelė prie  „Prisma“. Pavažinėjam, paieškom pavėsio, randam. Judam link senamiesčio. Neskubėdami. Priešinga kryptimi link savo automobilių su ką tik atsiimtais starto paketais bėga vilniečiai-šiauliečiai-klaipėdiečiai. Skuba. Yra dėl ko.

8.12 Rotušės aikštė.  Masinis apšilimas. Pasilabinam su sutiktu maratono debiutantės Lapės pagalbininku. O kur ji? Apšilinėja? Reiktų ir man kiek prasibėgti. Bučkis brangiausiai, iki, sėkmės. Nubėgu 50 m. Su siaubu pajuntu, kad skubiai reiktų pas nykštukus. Na ir kur tas suš**tas WC. Kur??!! Apibėgu aplink Rotušę. Nėra. Nėra??!! Arba nepamačiau. Iki starto lieka 14 min. Ką daryt, ką daryt… Ir dabar jau aš lyg Grinčikaitė per varžybas sprintuoju link „Prismos“ prieš jau persirengusius geltonai ir apšilinėjančius vilniečius-šiauliečius-klaipėdiečius… WC! Opapa. Ir bėgu atgal. Į apšilimą tai jau visai nepanašu. Stipriai jaučiu prieš savaitę sutrauktą dešinės kojos blauzdos raumenį. Keikiuosi ne tik mintyse. Išgirstu pagarbos tremtiniams salves. Nustoju keiktis. Spėjau…. Himnas. 10, 9, 8, 7…

8.30 Startas. Beveik iš galo. Na ir gerai. Bus ką lenkti. Tik neskubam, ok?

8.38 Vis dar bėgu minioje. Ką tik priekyje bėgęs ir į laikrodį užsižiopsojęs bėgikas atsitrenkė į iš trasos nepatrauktą automobilį. Skaudžiai. Kol kas visai nekaršta. Lenkti darosi paprasčiau. Lenkiu. Tempas 4.45. Viskas gerai.

8.44 Prie Žalgirio arenos aplenkiau vaikinuką, bėgusį, tikiuosi, pasmaratonį su kostiumu ir portfeliu. Tai lenkiant prajuokino A.Pukio reakcija į jį : „Žiūrėk – į darbą bėga!“.

8.49 Pirmas vandens punktas. Gerti nesinori, bet reikia. Tempas 4.50. Norisi bėgti greičiau. Kol kas visai nekaršta.

8.58 Darosi karšta, vėjo jokio. Gerai būtų atsigerti. Kas  ten prieky?Dušas? Dušas!  Net užsimerkiu įbėgdamas, tikėdamasis vandens sienos. Tik, pasirodo, ten reikia sustoti, norint pajusti tą vandenį. Pamoka – kitąkart sustoti. Tempas. 4:34. Kada vanduo?

9.17 „Dainiau! Pagaliau aš tavęs sulaukiau!“. Čia netoli geležinkelio tilto sutiktos Senukų draugės padrąsinimo šūksnis. Įsivaizduok – pagaliau! Tipo – kur taip ilgai buvai??? Visiška demotyvacija. Sumušam delnais. Ačiū labai. Pirmi 10 km nubėgti per 47 min. Kol kas viskas puiku. Tempas 4:44.

9.32 Po Aleksoto tiltu – pirmas susitikimas su palaikančiąja puse. Dozė saldaus-sūraus T. Venckūno gėralo ir pirmyn. Tempas 4:41. Viskas gerai.

9.55 Jonavos gatvės atkarpos privalumas tas, kad matai grįžtančius nuo apsisukimo. Mačiau daugelį Jūsų, bičiuliai. Nustebino Padugninis, nes nebuvo taip toli nutolęs, kaip kad įsivaizdavau. Vejamės! Tempas 4:49. Gal nesivejam…

10.09 Sutinku link Jonavos g. bėgančią Lapę, „sumušam“ delnukais, jos šypsena – nuo ausies iki ausies. Smagu. Tempas kažkodėl krenta – 5:01. Žiauriai karšta. Kur vanduo?

10.11 Rotušės aikštė. Pusmaratonis įveiktas visai neblogai (1:41. Nors tai 10 min blogiau nei 2014 maratone). Jėgų akivaizdžiai mažiau, bet kol kas labai nemirštu, nesikankinu. Prie Vytauto bažnyčios – antras pasimatymas su pagalbininke, dar dozė saldybės ir pirmyn į Karaliaus Mindaugo pr. Wtf?  Kur visi staiga dingo? Jaučiu, kad jau turiu visus kojų raumenis… Maratonas prasideda…

10.38 Šančiuose  prie „Šilo“ parduotuvės pakalbina mane vietinė chebra, su alaus prikimštais pirkinių maišeliais slenkanti link Nemuno pakrantės ir akivaizdžiai garuojanti iš po vakarykščio tikrai ne protmūšio:

-Ė, kelintą ratą čia bėgat?
– Antrą.
– Ir nuo Akropolio???
– Ne, nuo Rotušės.
– Eik tu na***i, kokie nenormalūs.

10.55 Bet yra ir gerų žmonių. Net ir Šančiuose. Sveikai įmitęs dėdė, laistydamas savo pievelę, atsiklausė, ar gali ir mane palaistyt. Ačiū jam. Tempas 5.54. Liko 13 km…

11.08 Pastovėjau po Čiurlionio tiltu kokią minutę… Gal ir ilgiau. Buvo verta.

11.26 Ką tik aplenkiau einantį T. Venckūną. Įsignybau sau, ar nesapnuoju. Lyg ir ne, bet nesu tvirtai įsitikinęs. Tempas 6.09.

11.31 Prie Vytauto bažnyčios eilinis pasimatymas su palaikymo komanda. Sako, kad blogai atrodau. Bandau šypsotis ir ginčytis, kad viskas-man-yra-gerai. Arba įsivaizduoju, kad kalbu. Nebeprisimenu. Kaip ir Santakos. Atsimenu skambančius varpus (šitą vietą gaubia tamsa ir tai vadinu lūžimu. Ne tempo nukritimą, ne periodinį paėjimą, o tą tamsą).  Atsigavau  stovintis po dušu prie auksinio tualeto. Kiek pabėgėjus – Pingvinai su savo šūksmais. Turbūt išspaudžiu šypseną. Kiborgas kažką apie visus dirbančius raumenis kalba, nes mat šlapias aš visas. Kažką atsakau. Vaidinu,  kad bėgu. Išbėgus į Jonavos g. sutraukia dešinę koją. Jaučiu, kad nelabai kas. Į virpulius ir traukulius seniai nekreipiu dėmesio… Savanoriai ragina nepasiduot, žmonės  kalbina bėgiką, jau prigulusį ant žolės. Vanduo. Apelsinai. Vanduo. Apelsinai. Šviesiau. Liko ilga-ilga-ilga Jonavos g. Ir viskas. Ir daugiau niekada…. Tempas 6:45. 

11.58 Pagaliau apsisukimas. Lyg ir prabėgau 39 km atžymą… Liko du kilometrai… Tik net du… Iš kažkur atsiranda jėgų. Pagreitėju net iki 6.04 tempo. Taip iki 40 km atžymos… Nes tada suvokiu, kad ir vėl liko du km… Apsiskaičiavau. Einu. Pro Pingvinus bėgdamas bandau padaryt kažką panašaus į šuoliuką. Tipo, man viskas gerai. Koja atsisako galutinai. Tipo, lygi trasa????? O TAS kalnas prie tūliko??? Pradedu šlubuoti, bet bėgu. Tempas 6:49. 

12.19 Paskutiniuose metruose aplenkia keli bėgikai. Nebesvarbu. Finišas. Kur jis? Štai, viskas… 03:49:23. Medalis? Duokit vandens. Pamatau išsigandusią savo antrą pusę. Man viskas gerai, jaučiuosi puikiai – raminu. Matau, kad netiki. Nes belaukdama tiek prisižiūrėjo tokių, kuriems irgi viskas gerai… Atsisėdu ant Rotušės laiptų. Nusiaunu batus. Pirštams viskas gerai. Neįtikėtina.  Išgeriu vandens, alaus, dar vandens…

12.45 Lėtai ir išdidžiai judam link automobilio. Mus aplenkia maratono debiutantė Lapė. Lėtai, bet užtikrintai. Įveiks. Ramu.

13.20 Namo grįžtam su pica. Nes dabar jau galima. Didelė pica tampa vieno kasnio sumuštinėliu. Nusimaudau. Nusiaubiu šaldytuvą. Prigulu pailsint kojas. Užmiegu. Pabundu už dviejų valandų. Antrąkart nusiaubiu šaldytuvą.

18.15 Važiuojam į svečius.

19.00 – 23.30 Skanaujam alų, valgom traškučius, kepam šašykus – darom viską taip nebėgikiškai. Ir planuojam sekantį maratoną. Kada pavarysiu. Arba grožėsiuos gamta, jei nesigaus. Galbūt mėgausiuos šiluma.  Gal ne šiluma, gal kiekvienu maratono žingsniu. Kaip šiandien. Nes žmonės, kurie žino, ką sako, sako taip: maratoną bėgti yra kietai. Net ir tokiame karštyje.

O čia kaip tik ta vieta, kur liko „tik net 2 km“…  Slow motion vadinasi:… Paskutinioji…🙂