Sporto žmogus

100 m – 10,8 sek., šuolis į tolį – 7,24 m, šuolis į aukštį – 1,80 m. Tai mūsų Prezidento „skaičiukai“. PB, kalbant šiuolaikiškai. Skaičiukai, kurie maloniai nustebino. Žinojau, kad ekselencija – aistringas sporto gerbėjas, plaukimo, golfo, krepšinio ir visokių sporto šakų mylėtojas. Kaip ir mes visi. Mylėtojai. Pasirgti. Na, ir pasportuoti. Retkarčiais. Tik kuris iš mūsų gali pasigirti Lietuvos rekordu? Ar šuoliu už 7 metrų ribos? Ar 4 iškovotais olimpiniais medaliais („Pavergtųjų Europos tautų opimpiada, 1948, 2 aukso ir 2 sidabro). O tie skaičiukai – iš atsitiktinai pas mane užklydusios, knygynuose neregėtos ir nematytos sporto žurnalistės M.Marcinkevičiūtės knygos „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ (2011 m.). Labai nustebino. Laaaabai. Knygos ir Prezidento sportinio gyvenimo neaprašinėsiu ir nevertinsiu – kas aš toks, kad tai daryčiau. Geriau susiraskite knygą ir patys ir paskaitykite. Bet tokie žmonės ir nepaprastos jų istorijos įkvepia.

Tik trumpa citata. Apie Prezidentą knygoje kalba profesorius daktaras Aleksas Stanislovaitis, buvęs ilgametis Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris: „Valdą Adamkų laikyčiau dideliu sprinto talentu. Juk jis tada rungtyniavo paprastuose šlako takeliuose – bėgti 100 m nuotolį per 11 sek. ir 10,8 sek – ypač aukšti rezultatai. Juk tada nebuvo nei mokslo, nei technologijų, pratybų metodikų, pagaliau – trenerio. Būtent šie faktai rodo, kad kadenciją baigęs LR Prezidentas turėjo didelį sprinto bėgiko talentą. Turint tokį talentą šiandien ir rimtai padirbėjus, rezultatas, manau, pagerėtų visa sekunde, 100 m sportininkas nubėgtų per 10 sek. Prezidentą girdėjau sakant, kad jei būtų turėjęs geras sąlygas, nuotolį būtų galėjęs įveikti per 10,5 sek. Tai – vienų metų darbas. Valdas Adamkus kuklinasi, taip sakydamas. Nereikia pamiršti, kad jis buvo ir geras šuolininkas į tolį, jo geriausas rezultatas šioje sporto šakoje taip pat įspūdingas – 7,24 m. Tuo metu pasaulyje tik vienas kitas pasiekdavo tokių rezultatų…“adamkus1

O pabaigai – skaičiukai pamąstymui: dabartinis Lietuvos 100 m rekordas nuo 2011 metų priklauso R. Sakalauskui – 10,14 sek. Tai dabar pafantazuokim – kas būtų, jei nebūtų buvę karo, emigracijos ir pokario nepritekliaus, Prezidentas turėtų gerus startukus ir būtų pakliuvęs talentingam treneriukui į rankas…

 

 

Reklama

Termometro ir paslapties iššūkiai

Galbūt dėl to, kad dabar išbėgu tik retkarčiais, o gal dėl to, kad prieš miegą vis paskaitinėju tokią vieną knygą apie bėgimą, pastaruoju metu būtent jis (bėgimas) tapo labai dažna sapnų tema. O sapnuoju aš daug. Sapnuoju, kaip bėgu ir niekaip neišeina greitai bėgti, kad kojos tokios sunkios sunkios kaip ąžuolinės kaladės. Dar sapnuoju, kad nespėju į startą, kad paklystu, kad ne į tą miestą atvykstu. Kad gaunu traumą ir traukiniu važiuoju į Vilnių gydytis. Nes bėgimas vyko traukiny. Bet pats naujausias ir kiečiausias sapnas yra apie iššūkį. Termometro iššūkį. Viskas vyksta taip: sapnuoju, kad anksti ryte žadina mane žmona, o man šiaip ne taip atmerkus akis, rodo man termometrą (lauko temperatūros) ir sako – tau šiandien bėgti nereikia, nes termometras rodo nulį. „Dar pamiegok, kol rodys ką nors padoraus“ – priduria. Bet aš vis tiek atsikeliu, nes žinau, kad tas kitas termometras, lauke, už lango, rodys kitaip. Ir tikrai – 7 laipsnai šalčio. Bėgu aš tuos septynis kilometrus ir džiaugiuosi, kad šiandien ne minus 20 laipsnių Celsijaus. Nes tada reiktų bėgti 20 kilometrų… 🙂 O rytą prabudus buvo ir labai juokinga, ir labai smagu – na kur jūs girdėjot, kad kas nors visą mėnesį bėgtų pagal tai, ką rodo termometras? Todėl tikrai žinau, kad tikrai bandysiu ir dar žinau, kad tai tikrai bus vasarą, nes pavasarį noriu pagaliau kažkaip protingai  pasiruošti Kauno maratonui (protingai reiškia ne labai super duper rezultatą, o užtikrintumą, kad tikrai galiu – ne taip, kaip pernai, kai buvo „kažkaip vistiek nubėgsiu) . O kad nebūtų galimybės prieš save patį sukčiauti (norisi bėgti mažiau – keliesi anksti ryte, nori daugiau – bėgi vakarop), reikės bėgti kiekvieną dieną tuo pačiu paros metu. 

O jei apie iššūkius dar. Kad gyvenimas nebūtų pilkas kaip fasuotojo dienos Akmenės cemento fabrike, pabandykim patį sunkiausią iššūkį: užsiregistruoti kažkuriam dideliam maratonui, jį nubėgti ir niekam niekam apie tai nepasisakyti. Visiškai niekam. Net šeimos nariams.  Pavadinkim jį „Paslapties iššūkis“. Visiška tyla. Nei prieš maratoną, nei po jo.  Reikia sugebėti tylėti net tada, kai kavos pertraukėlės metu kolegos girsis apie laimėjimus 5 km maratone, jokių patiktukų (like) maratončikuose, jokių diskusijų forumuose, jokio instagraminimosi iš treniruočių ar užuominų šeimai planuojant kelionę į tą miestą. Ir, žinoma, visiška tyla po maratono. Tyliai prabėgate, taip pat tyliai pasidedate dalyvio medalį prie kitų…. Ir jokių tagų organizatoriaus nuotraukų albume, jokių selfių su medaliu ar be jo. Nieko nieko. Ar žmogui toks iššūkis vis dar įmanomas???  🙂 Pavyzdys čia:

Sportininke! Skaityk tik „Sporto žinias“!

Taip! Taip! Taip! Tikri lengvaatletai skaito tik „Sporto žinias“! 
Pirmame „Sporto žinių“ numėryje skaityk:
• „Lengvosios atletikos sportas reikalauja ilgo ir atydaus pasiruošimo. Dėl to norį pasiekti gerą rezultatą vasarą pradeda treningą žiemos metu“;
• „Vyro finišas, kad ir biauriausias, visumet yra gražus savo kova, jėgų sukaupimu ir įtempimu. Moters finišas bemaž visumet yra tampymasis…“
• „40,200 metrų. Šita distancija yra vadinama marafono bėgimu“

🙂 Negaliu apsakyti, kaip džiaugėsi širdis ir akys, radus šiuos mūsų senolių rašytus bei  skaitytus tekstus… Kokia graži kalba! O jau skelbimai! (pvz.: „Akcinė bendrovė „Maistas“ savo bekono skerdyklose ir nuosaviose krautuvėse pasiūlo sportininkams aukščiausios rūšies dešrų, konservų, kumpių ir kt.“, „Cukrus duoda jėgos“). Kas dar įdomu: nors vyraujančios temos tuometėje spaudoje buvo futbolas ir boksas, tačiau lengvoji atletika užėmė tikrai ne paskutinę vietą. Netgi, sakyčiau, apie basketbolą buvo rašoma žymiai mažiau. Parankiojau Jums įdomesnius straipsnelius ir reklamas ir toks štai gavosi skaitaliukas. Linksmo skaitymo!

geras01geras03geras02geras04

„Sporto žinias“ sumanūs atletai skaito parsisiuntę pėdėfė failą!

P.S. Visa leidinyje panaudota ir sudėliota medžiaga (tekstai, nuotraukos, skelbimai)  yra autentiška ir paimta iš Lietuvos sporto spaudos leidinių, periodiškai ar epizodiškai ėjusių 1922-1939 (šaltinis – epaveldas.lt)

***

SKAUSMASPo Kauno pusmaratonių apžiūrėjęs savo kojų pirštus supratau du dalykus: kodėl „Eurovaistinė“ remia bėgimo renginius (vienas iš atsakymų  čia), ir kad nebūtinai gausi tai, kas žadama: „Skausmas, kurį jauti šiandien, taps jėga, kurią jausi rytoj“  – tos žadėtos jėgos laukiu jau trečia diena. Kaip nėra, taip nėra.  „Visiškas siplnumas“ – anot klasiko. Nors pagal sekmadienio pusmaratonio rezultatų lentelę tai net ir nebėgau. Bet čia organizatoriai nekalti – čia Padugninius kaltas. Nors stengiasi žmogus, bėga, bet rezultatų lentelėse vis DNF ir DNS (skamba kaip diagnozė). Tai sekmadienį pavijo mane ir apkrėtė čipą. Sukčius, ne kitaip. Kitą kartą  pamatęs bėgsiu nuo jo kuo toliau. Ir jūs taip darykit. Tik ans greitas jau, nepabėgsit. Respects jam.

Lenktynės

Lietuvių liaudies pasaka arba tikrais faktais paremta istorija apie kiškio ir ežio lenktynes.
morka_ir_ezysEina kartą  miško pakraščiu ežys ir sutinka bėgantį kiškį. Kiškis, tąsyk apsiavęs naujais asics’ais, tik išdidžiai pažvelgė į ežį ir nepasisveikinęs norėjo prabėgti pro šalį, bet ežys jį užkalbino:
– Laba diena, gerbiamasai! Kur taip skuodi?
Kiškis sustojo, atgavo kvapą ir, dėbtelėjęs skersa akimi į ežį, sumurmėjo:
– O kas tau darbo, spygliuočiau? Longranas šiandien man, tai ir bėgioju po savo mišką visą dieną. Tu juk žinai, kad šitas miškas priklauso man?
– Ne, nežinau, – atsakė ežys, – visą laiką maniau, kad šis miškas tiek tavo, tiek ir mano.
– Tavo! – nusišaipė kiškis. – Kam tau toks didelis miškas? Juk tu su savo juokingomis mažomis kojytėmis pir-pir žingsneliu per dieną kažin ar šimtą metrų nutipeni.
Ežį labai užgavo kiškio pajuoka ir jis nutarė žvairį pamokyti.
– Prašau nesijuokti iš mano kojų. Bėgdami lenktynių, dar nežinia katras katrą aplenktume.
– Oi tu mažakoji, – vėl piktdžiugiškai nusijuokė kiškis, – kur tau su manimi, Kiškiu, lygintis.
– Gerai, tada eikim lenktynių.
– Eikim, – sutiko kiškis.
Sutarė abudu bėgti pamiške ir finišuoti prie seno kelmo, o lenktynes pradėti rytojaus dieną, saulei tekant.
Švintant ežys atsivedė savo pačią ir pastatė ją prie kelmo.
– Tu čia stovėk ir lauk atbėgančio kiškio. Kai tik jis pasirodys, tuojau riktelėk: „O aš jau čia! Labai ilgai užtrukai.“ Reikia pamokyti šį pagyrūną, nes labai išdidus pasidarė. Mūsų melas jam išeis į naudą.
Saulei tekant, kiškis ir ežys atsistojo pamiškėje, pasiruošę lenktynėms. Kiškis prieš tai padarė tempimo pratimus, išdidžiai įsijungė savo naują Garmin Fenix 3 pulsometrą ir nugalėtojo poza atsistojo prie starto linijos. Kai tik pirmasis spindulys švystelėjo už miško, kiškis suriko: „Pirmyn!“ – ir nuskuodė, kiek tik jėgų turėdamas. Tačiau pasiekęs kelmą išgirdo ežio balsą: „O aš jau čia!“ Jam nė į galvą neatėjo mintis, kad čia ne ežys, o jo pati. Nežinodamas, ką daryti, iš nevilties sušuko:
– Bėkim dar kartą!
– Bėkim, – sutiko ežienė.
Ir kiškis vėl galvotrūkčiais nukūrė atgalios, bet ir čia jo jau laukė ežys.
– Po galais, žvairy, lėtai judi – net atšalti spėjau. Kur jau tau eiti su manimi lenktynių.
Susigėdo kiškis ir tyliai nusliūkino į šalį.
Nuo to laiko kiškio niekas nematė. Miško žvėrys kalba, kad jis treniruojasi pasislėpęs, nesipuikuoja nei greitomis kojomis, nei naujais asics’ais, kantriai bėgioja intervalus ir renka po kilometrą sukilimo kasdien, taip tikėdamasis vieną dieną atkeršyti trumpakojui už patirtą pažeminimą.