Sporto žmogus

100 m – 10,8 sek., šuolis į tolį – 7,24 m, šuolis į aukštį – 1,80 m. Tai mūsų Prezidento „skaičiukai“. PB, kalbant šiuolaikiškai. Skaičiukai, kurie maloniai nustebino. Žinojau, kad ekselencija – aistringas sporto gerbėjas, plaukimo, golfo, krepšinio ir visokių sporto šakų mylėtojas. Kaip ir mes visi. Mylėtojai. Pasirgti. Na, ir pasportuoti. Retkarčiais. Tik kuris iš mūsų gali pasigirti Lietuvos rekordu? Ar šuoliu už 7 metrų ribos? Ar 4 iškovotais olimpiniais medaliais („Pavergtųjų Europos tautų opimpiada, 1948, 2 aukso ir 2 sidabro). O tie skaičiukai – iš atsitiktinai pas mane užklydusios, knygynuose neregėtos ir nematytos sporto žurnalistės M.Marcinkevičiūtės knygos „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ (2011 m.). Labai nustebino. Laaaabai. Knygos ir Prezidento sportinio gyvenimo neaprašinėsiu ir nevertinsiu – kas aš toks, kad tai daryčiau. Geriau susiraskite knygą ir patys ir paskaitykite. Bet tokie žmonės ir nepaprastos jų istorijos įkvepia.

Tik trumpa citata. Apie Prezidentą knygoje kalba profesorius daktaras Aleksas Stanislovaitis, buvęs ilgametis Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės treneris: „Valdą Adamkų laikyčiau dideliu sprinto talentu. Juk jis tada rungtyniavo paprastuose šlako takeliuose – bėgti 100 m nuotolį per 11 sek. ir 10,8 sek – ypač aukšti rezultatai. Juk tada nebuvo nei mokslo, nei technologijų, pratybų metodikų, pagaliau – trenerio. Būtent šie faktai rodo, kad kadenciją baigęs LR Prezidentas turėjo didelį sprinto bėgiko talentą. Turint tokį talentą šiandien ir rimtai padirbėjus, rezultatas, manau, pagerėtų visa sekunde, 100 m sportininkas nubėgtų per 10 sek. Prezidentą girdėjau sakant, kad jei būtų turėjęs geras sąlygas, nuotolį būtų galėjęs įveikti per 10,5 sek. Tai – vienų metų darbas. Valdas Adamkus kuklinasi, taip sakydamas. Nereikia pamiršti, kad jis buvo ir geras šuolininkas į tolį, jo geriausas rezultatas šioje sporto šakoje taip pat įspūdingas – 7,24 m. Tuo metu pasaulyje tik vienas kitas pasiekdavo tokių rezultatų…“adamkus1

O pabaigai – skaičiukai pamąstymui: dabartinis Lietuvos 100 m rekordas nuo 2011 metų priklauso R. Sakalauskui – 10,14 sek. Tai dabar pafantazuokim – kas būtų, jei nebūtų buvę karo, emigracijos ir pokario nepritekliaus, Prezidentas turėtų gerus startukus ir būtų pakliuvęs talentingam treneriukui į rankas…

 

 

Reklama

Kažkada

Šeštadienio vakarą praleidau prie TV ekrano: mėgavausi filmais apie legendinį aštunto dešimtmečio amerikiečių bėgiką  Steve Prefontaine (filmai „Prefontaine“ ir „Without limits“). Nesileisiu į ilgus išvedžiojimus apie Prefontain’o charizmą, talentą, laimėjimus ir žūtį, nes bent kiek besidomintys bėgimu puikiai žino jo „suholivudintą“ istoriją. Man šių  filmų peržiūra sukėlė kiek kitokių minčių, nukėlusių į aštunto dešimtmečio bėgimo takelius… Kur tarp to meto lyderių kaip lygus su lygiais bėgo ir Aleksandras Antipovaslietuvis, kupiškietis (dabar vilnietis) Aleksandras Antipovas. Taip, mes vis dar turim jo 1978 metais Prahoje vykusio Europos čempionato metu pasiektą Lietuvos  (tuo metu – Tarybų Sajungos) rekordą, kaip turim ir tris kitus iki šiol nepagerintus jo rekordus (5000 m, 3000 m uždarose, 20 km plentu). Ir nors S.Prefontaine ir A.Antipovas niekada nesusitiko bėgimo take (S.Prefontaine era buvo 1972-75m., A.Antipovo – 1978-1980 m.), jų, kaip aukščiausio lygio sportininkų, rezultatai labai panašūs (lietuvio naudai):  S.Prefonaine geriausias 10 000 m laikas 27:43 – beveik 12 s blogesnis nei A.Antipovo, o 5000 m distanciją  lietuvis įveikė beveik 4 s greičiau (13.17,9). Savo geriausius rezultatus abu jie pasiekė būdami 23-24 m. Jų abiejų daug žadanti sportinė karjera nutrūko po nelemtų atsitikimų: Steve žuvo autoavarijos metu, Aleksandro, kaip aukščiausio lygio sportininko, karjera baigėsi Maskvos olipminių žaidynių metu, įpusėjus 10000 m distanciją. Tada jis tiesiog sustojo. Ir tik po daugelio metų paaiškėjo, jog tai įvyko ne dėl 30 laipsnių karščio, bet dėl nelemto sporto medikų eksperimento (kaip tik prieš Maskvos olimpines žaidynes buvo pradėti vykdyti eksperimentiniai bandymais su sportininkais, siekiant pagerinti ištvermę, perpilant jų pačių kraują. O kadangi tai buvo pati pradžia, žinių ir patirties buvo nedaug –  sportininkui tie bandymai labai pakenkė. Ir nors po ilgo ir sudėtingo gydymo bei keleto operacijų jis sugrįžo į didijį sportą, tačiau rezultatai jau buvo ne tie). Sportas, galima sakyti, tiesiogine prasme sugadino jam sveikatą. Ir jei ne tie nelemti eksperimentai, galbūt dabar turėtume olimpinį čempioną (prieš žaidynes jis buvo laikomas vienu iš favoritų iškovoti olimpinį aukso medalį). Ir pagalvojau štai ką: ar tam, kad mes visi dabar žiūrėtume filmus ir skaitytume knygas apie Aleksandrą Antipovą, jam gimti reikėjo amerikiečiu ir žūti autoavarijoje? Nes man atrodo, jog toks talentas tikrai turi ką papasakoti. O ir istorija būtų neeilinė.

O čia  – tas įspūdingas Aleksandro Antipovo finišas Europos čempionate Prahoje 1978 m. (ilgą laiką bėgęs 4-5, jis finišavo trečias, tik dviem šimtosiomis sekundės atsilikęs nuo antros vietos laimėtojo ir pusę  sekundės – nuo nugalėtojo.) Ir toks finišas – po 10000 metrų bėgimo vidutiniu 2:43 tempu…

 Ir dar keletas faktų iš šio bėgimo:
• Lietuvio pasiektas rezultatas vis dar yra 30-tas per visą 10000 m bėgimo istoriją;
• Tose legendinėse varžybose (beje, priskiriamose prie gražiausių varžybų per visą lengvosios atletikos istoriją) pasiekti bėgikų rezultatai iki šiol yra Suomijos, Estijos, Rumunijos, Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniai rekordai.
• Šių varžybų nugalėtojas suomis Martti Vainio dėl dopingo vartojimo buvo pašalintas iš 1984 Los Angeles olimpinių žaidynių.
• Dabartinis 10000 m bėgimo Rusijos rekordas – 27:53.12 – daugiau kaip 21 s blogesnis nei A.Antipovo rezultatas.
Stipru.