Kiekvienam savo

Bėgu ir jaučiu – kažkas ne taip. Jausmas toks, lyg kažkas dar bėgtų. Prakaitas? Neee. Ašaros? Nu ne. Laikas? Tas tai nuolat bėga, bet pripratau, nejaučiu. Tai toks net šiurpas per nugarą nubėgo  – taip nejauku. Apsidairau išsigandusio voveriuko akim bežiūrėdams. Ir ką matau? Ogi sula bėga. Visa tokia beržinė. Vidury miško. Be jokių ten „Privati nuosavybė“, „Piktas šo“ ir pan. Sustoju ir atsigeriu tiesiai iš trilitrinio. „Seniai bėgi?“ – klausiu, ranka per ūsus braukdams. „Savaitę“ – atsako. „Dar kokią savaitę ir užteks“ – priduria. „Sėkmės“ – gurkšteliu dar kartą ir labai mandrai nubėgdams galvoju: ne viena tu tokia, kur tik pirmas dvi pavasario savaites bėgi. Bet paskui kažkaip bėgau, bėgau ir atbėgau į protą: taigi gerai, kad išvis bėga. Nes kiekvienam savo: kas ratais  – ištisus metus, kas į stiklainį – dvi savaites. sulaSvarbu bėgt.

Reklama

Kaunas-Londonas-Paryžius-Šveicarija

Tarp visų bėgimo rūšių (varžybinių, treniruočių,  pramankštos, smegenų „restart’o“, atgailavimo (pvz,, dėl suvalgytų keleto Karvėmalos cepelinų „Bombonešis“)) yra toks pats mieliausias – pažintinis bėgimas. Kai bėgi ten, kur nesi buvęs, kur takeliai nepažįstami, o sutiktos stirnos nesisveikina. Tai jis rečiausias, nes ką gi naujo gali pažinti, jei išbėgi valandai ar dviem ten pat ir ten pat… Praeitą žiemą nubėgau iki  Kaukazo. Ir pasirodė, kad tas Kaukazas visai šalia Kauno: bėgant tiesiausiu keliu per miškus neužtrukau nei valandos. Ir tą bėgimą ilgai atsiminiau kaip vieną iš smagiausių. Toks labai. SAMSUNG CSCKai vedamas vidinio gps’o bėgi numatytos vietovės link takeliais, kuriais nesi bėgęs ir nežinai, kur jie veda ir ar nereikės grįžti atgal ir rinktis kitą taką.

Rašydamas šį įrašą esu vis dar veikiamas endorfinų, gautų per sekmadieninį pasibėgiojimą po pakaunės „Europą“: Londoną, Paryžių, Šveicariją. Geografiškai tai skamba kiek neįtikėtinai, bet tiesa yra ta, kad gyvendamas Kaune lengvai gali tai padaryti: apvažiuoti dvoračiu, o dar geriau – apibėgti. Šį bėgimą planavau senokai, tik vis tai laiko, tai ūpo tiek bėgti nebūdavo. O šeštadienį supratau – rytoj bėgsiu. Pasižvalgiau žemėlapyje, išsimatavau atstumus (visą laiką įsivaizdavau, kad gausis daugiau nei maratonas, bet pasirodė, kad tai kur kas arčiau), įsiminiau posūkius ir saulėtą sekmadienio popietę, įsimetęs vandens ir fotoaparatą, išbėgau pirmos stotelės – Londono link. Bėgau takais per gerai pažįstamus ir jau pabodusius Kleboniškio bei Narėpų miškus (pačiuose Narėpuose pasisveikinau su porele stirnų), pamojavau Kaukazui ir keliu per Karmėlavą, Turžėnus, Krėslynus ir Guldynus – Londono link. Pakeliui stabtelėjau pasigrožėti Nerimi (sako, kad Londono gyventojai Nerį vadina Temze).

SAMSUNG CSC

Lygiais ir slidžiais lyg stiklas miško keliukais pasiekiau Londoną.

SAMSUNG CSC

Dabar tai sodo bendrija, nors yra ir keletas senų sodybų. Nuo Londono pagal mano planą miško keliukais turėjau nubėgti tiesiai iki Paryžiaus, bet viskas labai paprasta namie žiūrint į žemėlapį ir planuojant.

SAMSUNG CSC

Pasukau ne tuo keliuku ir išbėgau į kelią Kaunas-Jonava, o iki Paryžiaus  – dar apie 5 km. Nesukau atgal, o pakele, „sveikuoliškai“ taip, prieš eismą, bėgau link Jonavos iki Paryžiaus.

SAMSUNG CSC

Pats Paryžius yra prie pat kelio, pasislėpęs už miškelio. Prancūzijos sostinė pasirodė viso labo keleto namų gyvenvietė. Kažkada esu skaitęs, kad dar visai neseniai turėjo ir savo Eifelio bokštą – miškų apžvalgos bokštelį. Tai jo arba jau nėra, arba aš jo neradau. O nuo Paryžiaus iki Šveicarijos – apie 10 minučių bėgimo.

SAMSUNG CSC

Šveicarijoje jau laukė palaikymo ekipažas ir pargabeno mane visą laimingą namo.

Mažas tas pasaulis: nuvykti iš Kauno iki Šveicarijos, aplankant Londoną ir Paryžių, užtenka 3,5 valandos. Bėgte. Kilometrine išraiška tai yra apie 32 km. Smagus buvo bėgimas. Labai. Bet dar labai smagu planuoti kitus pažintinius bėgimus. Nes neaplankyti dar liko Berlynas, Venecija, Egiptas, Indija, Odesa, Varšuvėlė,  Lijonas, Fliorencija, Sachara, Sarajevas, Europa, Amerika, Ukrainka, Azija… Gal, sakau, kokią popietę ir iki  Madagaskaro palekiam. Pabėgiosim?

Laiškai iš (pa)bėgimų

SAMSUNG CSCTą legendinį klausimą – apie ką tu galvoji, kai bėgi – anksčiau ar vėliau išgirsta daugelis bėgiojančių. Ir beveik visuomet jį išgirsta iš tų, kurie nebėga. Girdėjau ir aš. Atsakiau kažką abstraktaus: nežinau, neatsimenu, apie viską, apie nieką. Turbūt tiksliausiai tą galvojimą bėgimo metu apibūdino H. Murakami: „Jeigu atvirai, tai negaliu gerai atsiminti, apie ką iki šiol galvojau bėgdamas. Na taip, iš tiesų, šaltomis dienomis šiek tiek galvoju apie šaltį. Karštomis dienomis šiek tiek galvoju apie karštį. Kai liūdna, šiek tiek galvoju apie liūdesį. Kai linksma, šiek tiek galvoju apie linksmumą. Bėgdamas aš vien tik bėgu. Iš esmės bėgu visiškoje tuštumoje. O gal atvirkščiai, bėgu tam, kad pajusčiau tuštumą. O į tą tuštumą retkarčiais įsiskverbia mintys“. Aš bėgdamas dažniausiai esu reikalų ministras: stebiu aplinką, stebiu laikrodžio duomenis, galvoju apie dalykus, kuriais tuo metu gyvenu. Galvoju apie vaikus, šeimą, darbą, tėvynę, pasaulį, visatą… Apie neseniai matytą filmą, Curiosity keliones po Marsą, naujus Adobe upgreidus, kada pakels atlyginimą ir kaip aš jį išleisiu ledams Rygoje. Apie viską. Tikrai nebūna taip, kad nieko negalvočiau, kad bėgčiau tuščia galva, kad atlikčiau tik ritmingus kojų kilnojimo veiksmus. Net netikiu, kad tai įmanoma. Todėl visą vasario mėnesį parbėgęs sąžiningai užsirašinėdavau, ką galvojau bėgimo metu, o tiksliau – tai, kas išliko. Taigi: vasario mėnesio laiškai iš (pa)bėgimų. * (Pa)bėgimai – tik gražus žodžių žaismas. Aš niekur nuo nieko nebėgu, aš vis dar bėgu į kažką.

Vasario 1 d. | 21,1 km
SAMSUNG CSCDaug vėjo. Nieko kito, tik vėjas. Visur. Ir dar horizontaliai adatėlėmis į veidą smingantis sniegas. Toks molekulinis, nematomas. Bėgti malonumas mažas, galvoti apie kažką kitą nei vėjas irgi nelabai. Ankstyvas šeštadienio rytas, dar tamsu, bėgikų, praeivių ar šiaip iš po vakar slampinėjančių nesutikau nei vieno. Net pats blogiausias šuo tokiu oru savo šeimininko laukan neveda. Bet parbėgus namo, palindus po dušu viską atpirko pasitenkinimo jausmas. Nes aš va tokiu oru štai pusę maratono nubėgau, kol jūs savo šiltose lovose miegojot. Cha. Ir likusią dienos dalį pats sau buvau labai ypatingas, reikšmingas ir visoks kitoks -ingas (šitoj vietoj daug autoironijos, jei kas nesupratot…).

Vasario 2 d. | 21,1 km
Kodėl vasaris vadinasi vasariu? Sausis aišku – po švenčių visur sausa. Galvoj, piniginėj… Bet vasaris? Štai kovas, balandis, gegužė – visi trys paukščiai – pavasariui kaip tik. sniegasO vasaris? Prie ko čia užuomina į vasarą? Net ir mūsų klasikas Putinas (gal to Vladimiro koks tolimas prosenelio brolio sūnaus pusbrolio giminė?) rašė: „Apgavikas! / Vasaros vardu žieduotu / Prisidengęs. / Šaltas, plikas / Sniego pusny / Susirangęs!“. O gal visa esmė ir yra žieduose? Tik vasarį tuos žiedus speigai ant langų piešdavo? Senovėje, kai sniegas buvo sniegas ir jo buvo ne tik atvirukuose ir reklaminiuose maketuose? Gal todėl ir vasaris? Bet kodėl tada ne ledžiedis koks?

Vasario 3 d. | 17 km
Pagal išankstinį pasiryžimą šiandien taip pat turėjau nubėgti 21,1 km. Tačiau iš ryto viena koja pareiškė protestą: „a durns- trečią dieną iš eilės pusmaratonį bėgt?“ Tai pareiškusi ištino, o kelis pradėjo karščiuoti. Galvojau – viskas: baigėsi mano bėgiojimai. Tačiau per dieną kojytė pailsėjo, gavo ledinių kompresų, arklių tepalo išrašiau keletą kartų ir vakare, kad ir paskaudėdama pirmuose kilometruose, jau bėgo neatsilikdama nuo sveikosios. O parbėgus neskaudėjo visiškai. Gavosi tokia kaip ir pamoka kojoms: dar kada nors bandysit protestuoti – papildomai gausit maratoną. Prieš miegą. Arba vietoj jo.

Vasario 5 d. | 21,1 km
medisSapnuose bėgu dažnai. Labai. Tik ten tai darau ypač sunkiai: atrodo, jog bėgu kiek tik galiu, o bėgasi labai lėtai. Lyg kas laikytų – jėgų turiu, o bėgti greičiau – negaliu. Dar būna, kad bėgu, bėgu ir tada šoku nuo tokio kalno… Ir krentu, krentu… O paduose tas jausmas, kuris būna tik dideliame aukštyje atsistojus ant kokios nors atbrailos… O šiąnakt sapnavau, jog matau save miegantį. Mano kojos – sunkios, sunkios… Ir didelės. Tokios didelės, jog net iš šalies jaučiau tą jų sunkumą.. Ir pėdų nėra – jos nupjautos, o pjūvio vietoje, lyg nupjovus storiausią medį – matyti rievės. Suskaičiavus medžio kamieno rieves galima sužinoti jo amžių, o iš šalies žiūrėdamas į savo bepėdes kojas supratau, kad turiu puikią galimybę suskaičiuoti, kiek nubėgau kilometrų…Ir skaičiavau, skaičiavau… Gaila, kad sapnininkai tokių sapnų neaiškina.

Vasario 6 d. | 12 km
Jei atidžiau įsižiūrėtumėte į Senovės Graikijos epochai priskiriamų puodynių bei kitokių indų piešinius, vaizduojančius bėgikus, pastebėtumėte keistą dalyką: dalyje tų piešinių vaizduojami bėgikai bėga kažkaip keistai: vienu metu priekin ištiesdami tos pačios pusės ir ranką, ir koją. vazaKas tai? Dailininko nekompetencija? Tačiau tie piešiniai nėra vieno dailininko darbas, nes priskiriami skirtingoms epochoms ir rasti jie skirtingose vietovėse. Tuo labiau žinant to laikmečio dėmesį detalėms. Tai gal koks ritualinis bėgimas? O gal bėgimo tokiu stiliumi varžybos? Šiandien pabandžiau taip bėgti. Netikėta, tačiau šitaip keistai bėgti yra ir sunku. Ir toli nenubėgsi. Jau nekalbant apie tai, kad rankos ir kojos atsisako tarpusavyje šitaip derintis. Ir gaunasi toks ne bėgimas, o šuoliavimas. Pabandykit ir jūs, jei nebijot atrodyti komiškai. 🙂

Vasario 8 d. | 21,1 km
Vienas iš maloniausių bėgimų yra bėgti šviesią ir žvaigždėtą naktį. Gal dėl to, jog tai metas, kai užmiega ne tik žmonės, bet ir jų automobiliai. Miestas tampa tylesnis, oras bent šiek tiek švaresnis. Viskas lyg sustoja. O žvaigždėto dangaus didybės akivaizdoje pasijunti maža dulkele. Kurią net menkiausias vėjas gali nunešti kur panorėjęs. Ir niekas nuo manęs nepriklauso. Juk žvelgiant į mane kažkur iš kosmoso gal aš dabar bėgu žemyn galva? Tai kaip nenukrentu? Juk nesu kažkaip pritvirtintas prie žemės. Lygiai taip pat ir žemė – visatoje ji tiesiog skrenda. Ir kaip nenukrenta? O jei kristų – į kur nukristų? O aš krisčiau kartu? Kas tada? O tada ateina tokia akimirka, kai norisi sustoti ir tvirtai įsikibti artimiausiam žmogui į ranką vien tam, kad nenukristi.

Vasario 13 d. | 21,1 km
SAMSUNG CSCMan pats sportiškiausias sportas per televizorių yra biatlonas. Kiek ten azarto, jėgos, meistriškumo ir sėkmės. Vis dar sproginėju kaip fejerverkas nuo Kaukėno išdaigų Sočyje – tiek emocijų jau seniai nebuvau patyręs. Šaunuolis. Todėl kartais pagalvoju, kad jei gimčiau antrąkart, norėčiau sportuoti biatloną. Čiuožčiau ir šaudyčiau, čiuožčiau ir šaudyčiau… Tik kad to sniego pas mus taip neypatingai gausu. Todėl slidinėjimą pakeitus bėgimu galima sportuoti Target Sprint. Ši rungtis susideda iš dviejų dalių – 400 metrų atstumo bėgimas ir šaudymas pneumatiniu šautuvu. Nubėgus pirmąją 400 metrų distanciją, sustojama prie 10 metrų pneumatinės šaudyklos ir šaunama į taikinį iki 5 pataikymų. Pataikius 5 kartus bėgama antra 400 metrų distancija iki kitos šaudymo zonos, kur vėl turi būti pataikyta 5 kartus. Toliau bėgama trečioji 400 metrų distancija iki finišo linijos. Tai čia toks sportas sprinteriams. O per Travel kanalą esu matęs kažkokios kalnuotos vietovės vietinės reikšmės varžybas: lyg ir 10 km bėgimas kalnuotoje vietovėje, dviejuose punktuose šaudant iš lanko į taikinį. O štai ir idėja varžyboms: miške ant medžio pakabinti srėlyčių (darts) taikinį ir bėgant ratais pro tą vietą pataikyti į taikinį iš toli, pvz, tris kartus. Arba ant kelmo sustatyti skardines ir numušti su kankorėžiais. Numušei tris – bėgi toliau. Nenumušei ir baigėsi kankorėžiai – susirandi pats. Ir mėtai, kol pataikai. Cha. Vis įdomiau.

Vasario 15 d. | 22,3 km
SAMSUNG CSCSAMSUNG CSCSAMSUNG CSCSAMSUNG CSCJonavoj bėgikui gyventi turėtų būti gera. Nes jei esi stajeris, savaitgalį gali nubėgti iki Venecijos, Paryžiaus, Londono arba Šveicarijos. Gali bėgti ir iš Kauno (idėja vasarai?). Tai tik truputį toliau. O jei gyveni Kaune ir esi ne stajeris, o dar tik stajeriukas ir patinka bėgioti miškais – gali nubėgti iki Kaukazo. Kaukazas – kaimas Karmėlavos pašonėje, ant atodangų prie Neries. Pagal nuorodą žemėlapyje – plynas ir, matyt, pavasariais užliejamas laukas. Nuo medinio pėsčiųjų tilto Kleboniškyje iki Kaukazo – apie 9 km. Pirmi kilometrai asfaltuotu taku iki aukštos įtampos laidų, kur netoli yra Smertės kalnas (Smertkalnis – kažkada žiemomis būdavo labai populiari tarp slidininkų vieta, dabar downhileriai miške šalia kalno įsirengę savo trasą – vasarą ten pilna gyvybės. Ir erkių). O toliau už laidų bėgant dviračių taku ties ąžuolais reikia sukti kairėn ir žvėrių takais bėgti Karmėlavos kapinių link. Skamba nekaip, bet teisingai susiorientavus (pagal saulę, samanas ant medžių kamienų, ar, galų gale – kompaso ar gps pagalba) kapinių taip ir nepamatysite, o išbėgsite ties Peleniais tiesiai prie Neries). Tas vietas atradau tik šią žiemą – ten tiek kalvotų vietų (jau vien ką reiškia į Smertkalnį užbėgti)! Ten bėgdami galite sutikti vieną kitą genocidą išgyvenusį šerną (pastarųjų metų šlykščiausia žmogaus veikla Lietuvoje, kai niekuo dėti gyvūnai tapo atpirkimo ožiais ant žmogaus godumo ir nesąžiningumo altoriaus. Labai pykstu). Galite pamatyti tolstančius baltus stirnų užpakalius, užtikti kažkokį kareivių saugomą objektą, atsidurti vietose, kur šaudoma („Stok.Vyksta šaudymai“ – nesupratau: jei stosiu – šaudys?), Mirties slėnyje ties Narėpais apžiūrėti nuo pirmojo pasaulinio karo likusius blindažus, dzotus ir jų liekanas. Reikės kopti į stačius šlaitus ir nuo jų leistis, perbristi arba peršokti keletą upelių. Šią žiemą tai buvo vienas smagiausių bėgimų. Pabandykit kada ten prasibėgt – tikrai verta.

Vasario 16 d. | 26 km
Paprastai bėgioju vienas. Nes tuo bėgimas ir patinka, kad gali pabūti vienas su savo mintimis. Gali galvoti apie kažką tiek, kiek reikia. Arba negalvoti nieko. Nors taip nebūna. O štai vasario 16-osios proga pirmą kartą bėgau kitaip – labai smagiai prasibėgom su blog’iečiais Kauno centre, kur retai užbėgu. Pons Padugninis ir Kyborgas iš Pingvinų aprodė savo valdas. Kyborgas parodė, kuriuose languose bėgant galima save apžiūrėti, parodė, kur draugas Tautvydas mala miltus, Lapė su Padugniniu, pakėlę numestas vėliavėles, jomis gražiai pamojavo. Taip smagiai ir prabėgom. Už Lietuvą. Tačiau tą dieną tai nebuvo vienintelis pirmas kartas. Nes jau atsisveikinęs su Padugniniu ir pasukęs namų link užbėgau į degalinę ir nusipirkau kokakolos. Nes jau taip norėjau, taip norėjau… Gi bėgikams kokakola, kaip ir keptos bulvės – labai sveika, tiesa?

Vasario 18 d. | 21,1 km
lapm03Kai mano berniukas dar buvo visai mažas ir atsistojęs tilpdavo po stalu, kažkokia proga gavo dovanų meškerytę. Tokią mažą, vaikišką. Nuo tada ir aš kokiems penkiems metams užsidegiau žvejyba. Tiksliau – užsidegiau vėl. Nes vaikystėje dienų dienas praleisdavau žvejodamas, o iki prūdo, kur gerai kimba vaikiško delno dydžio karosai, dviračiu numindavau 20 km. Meškerės, ritės, valai, kabliukai, masalai – žinojau viską. Dėl savo berniuko apie visa tai teko atsiminti iš naujo. O tada ir prasidėjo: reikėjo vis geresnio spiningo, reikėjo vis geresnės ritės, vis rimtesnių masalų, talpesnių dėžučių… O žuvies kaip nėra taip nėra… Savo berniuką žvejyba sudominau taip stipriai, kad vasaromis jis dienų dienas leidžia su meškere. Ir kartą atėjo toks laikas, kai mudviem nuėjus žvejoti jis su savo meškeryte už kelis litus pagavo daugiau nei aš su savo vardiniais Shimanno ir Rapala. Šiandien pagalvojau, kad tai labai panašu į bėgimą. Nes kai pradedi bėgti, yra tik noras bėgti, sportbačiai ir kelias (meškerykotis, valas, kabliukas). Po to prasideda visi firminiai rūbai, batai, kuprinės, gertuvės, pulsomačiai, geliukai, kokteiliai, papildai… (ritės, kotai, masalai, dėžutės, echolotai, valtys). Viskas tam, kad būtų geresnis rezultatas (didesnė žuvis). O po kurio laiko smagu tampa tiesiog pasėdėti su paprasčiausiu meškerykočiu ant prūdo kranto ir nieko nepagauti. Juk ir bėgime tas pats – smagu tiesiog bėgti. Kaip vaikystėje.

Vasario 20 d. | 12 km
Jei pirmą mėnesio dieną nubėgčiau vieną kilometrą, antrą – du kilometrus, trečią dieną – tris ir taip iki 31 dienos, kada reiktų nubėgti 31 kilometrą, per mėnesį gautųsi nei daug, nei mažai – 496 kilometrai. Yra ką veikt (dar viena idėja vasarai?). Tik namiškiai mėnesio pradžioje nelabai suprastų, ko taip greitai grįžtu. O mėnesio gale nesupras, kur taip ilgai dingstu. Bet gal kasdien didinant atstumą po truputį – įpras? Panašu į taupymą, kai pirmą metų savaitę įmeti vieną litą, o paskutinę (53-čią) – 53 Lt, per metus gaunasi 1431 Lt. Puikus būdas po naujųjų nusiaubti kokį sportdirectą.

Vasario 22 d. | 27,3 km
lamp02 lamp03Šiandien dviračių takais bėgau iki Lampėdžių karjero. Vasarą visa šeima ten kartais numinam su dviratukais. Tik netraukia mūsų ten, kur smėlis per pusę sumišęs su saulėgražų lukštais ir kamšteliais nuo alaus.  Bet dabar ne apie tai. Bėgdamas šįryt atradau, kad žiemą labai graži Nemuno ir Neries santaka iš kitos Neries pusės. Jei dar būtų sniego – būtų ypatingai gražu. Vasarą ten bruzgynai, neprasibrausi. O štai šiandien net sustojau pasidžiaugti ta akimirka, kai atrodo, jog ne Kaune esi, o stebi miestą iš kažkur toli. Arba matai Kauną tokį, koks jis buvo kažkada, prieš 100-tą metų. Keistas pojūtis. Išsitraukiau telefoną, nufotografavau. Žiūriu į nuotrauką ir keista ji man, ypatinga…
P.S. Kai po keleto dienų savo saulelei parodžiau tas nuotraukas, sulaukiau klausimo – kas čia? O sužinojusi, kad tai nuotrauka iš šeštadienio bėgimo, pasakė – „geras, o aš pagalvojau, kad senovėje“.

Vasario 23 d. | 21,1 km
zenklasNegalima. Tikrai negalima šitaip greitai bėgioti. Netgi reikia drausti. Šiandien bėgant kažkas taip prasinešė pro šoną, kad net pasitikrinau, ar aš tikrai bėgu 4:45 tempu. Ir ne tai kad prasinešė – tiesiog bėgo ir nubėgo. Kaip ten sakoma – nurūko. Nepristabdydamas ir neatsisukdamas pažiūrėti, ką čia tokį nokautavo. Neatsiprašydamas už savo treniruotumą. Be jokio gailesčio. Be užuojautos. O gal man po tokio lenkimo dabar visiems laikams dingo noras siekti geresnių rezultatų? Gal dingo noras bėgioti? Gal prasidės depresija? Reikia ir būtina statyti greičio matuoklius tokiems bėgikams drausminti. Vardan bėgimo populiarinimo. Vardan tokių kaip aš, kurie, ką tik išlipę iš penkių minučių kilometrui, įsivaizduoja, kad laimės visas varžybas, kuriose dalyvaus. Kad rėmėjai rikiuosis į eilę ir per prievartą siūlys pinigus, naujus batus ir masąžus. 😀

Vasario 24 d. | 12 km
Anglijos futbolo rinktinė 2014 m. rudenį atvažiuoja į Lietuvą žaisti atrankos rungtynių. Ta proga rungtynių dieną reiks pasidaryti gerą greičio treniruotę: išsitraukti iš spintos Anglijos futbolo rinktinės marškinėlius ir juos vilkint pabėgioti po Ąžuolyną ir Kauno centrą (jei žais Kaune). Tempo treniruotė garantuota. Tokia su perbėgimais: pagaus-nepagaus. O iš tikrųjų norėtųsi gyvai pamatyti tokias varžybas ir pasirgti už savo favoritus, kad ir kaip jiems nesiseka tuose čempionatuose, kad ir kaip nepatriotiškai tai skamba. Man futbolas yra tas komandinis sportas, kurį mielai sportuoju per teliką. Ypač, jei žaidžia Liverpool FC. Tais nesenais laikais, kai dar nebėgiodavau, o tik galvodavau, kad jau tuoj tuoj bėgiosiu, tai buvo vienintelis sportavimo būdas: apsirengdavau oficialiais klubo marškinėliais, įsipildavau Carlsbergo ir sportuodavau. O finalus ir pusfinalius žiūrėdavau bare. Su bokalu rankoj. Kaip tikras sportininks.

Vasario 26 d. | 13 km
lamp05Labai noriu atsiprašyti visų žmonių, kuriuos išgąsdinu bėgdamas vėlai vakare. Tų, kurie mėgaudamiesi vėlaus vakaro tyla būna priversti krūptelėti, šūktelėti ar griebtis už širdies, kai išnyru jiems iš už nugaros. Atsiprašau. Ir visų šuniukų taip pat atsiprašau. Aš ne iš blogos valios. Tikrai. Kartais net sustoju atsiprašyti, kartais pakeliu nykštį, kartais abi rankas. Žinokit – tai reiškia atsiprašymą. Nes aš labai geranoriškai kokius penkiasdešimt metrų iki jūsų kosėjau, šlepsėjau ir visaip kitaip signalizavau, kad tik jūs neišsigąstumėte. Ir taip pat geranoriškai nelenkiu jūsų petis petin, o išnyru šone, už keleto metrų, visą šaligatvio plotą užleisdamas jums, jūsų šuniukui ir išgąsčiui. Atsiprašau. Ir ačiū jums už tai, kad mane, vėlyvą bėgiką, laikote dievu („O Dieve“), asilu („Nu ir asilas“) ir durnium-paleistuviu („Durnas, bl***“). Ačiū. Ir dar kart – atsiprašau.

Vasario 27 d. | 21,1 km
Būna tokių dienų, kai bėgti sekasi labai sunkiai. Ir kojos labai sunkios, ir batas trina, ir šuniukai užkabinėja, ir vėjas ne iš tos pusės pučia. Tačiau būna, kad bėgasi labai lengvai, kad pažiūrėjęs į laikrodį nustembi, jog jau prabėgai tiek daug kilometrų. Dėl tokių momentų ir bėgioju. O už tuos momentus dar rečiau būna TOS akimirkos. Kai lyg matytum save iš šono, lyg stebėtum kažkokį bėgiką, kuris bėga. Kai supranti, kad ne tu čia bėgi, o kažkas kitas. O tu tik sklendi šalia.  Kai pajunti, kad tas, kuris bėga  – esi kaip ir tu, bet lyg ir ne tu, nes tas tikras esi čia. Sudėtinga paaiškint.

Vasario 28 d. | 21,2 km
zibukaiRytoj – pavasaris. Nors šiaip pavasaris jau seniai. Gieda vieversiai, šlaituose prieš saulę jau galima rasti vieną kitą žibutę, o ir šiaip – žiemos kaip ir nebuvo. Per vasarį nubėgtų kilometrų sąskaitą papildžiau 331 kilometru. Tai yra tiek, kiek pernai nubėgau per rugpjūtį, rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodį (bėgimo nemylėjimo laikotarpiu). Ką supratau? Kad ne tie yra kieti, kurie bėgioja tūkstančius kilometrų po žemynus, salas ir aplink jūras. Daug kietesni yra tie, kurie laukia, kol tu, patenkinęs savo užgaidą, parbėgsi. Kurie tavęs laukia, kol tu grįši iš darbo. O sulaukę netrukus kantriai išlydi pro duris, kad prieš miegą galėtum „lengvai“ prasibėgti keliolika ar keliasdešimt kilometrų. Kurie tave mato pavargusį, tačiau suvokia, kad jei nepabėgiosi – būsi pavargęs dar labiau. Ir gali sau bėgioti kiek nori ir jaustis tarp tokių pat bėgiojančių kietu ir svarbiu, tačiau tikrieji didvyriai yra jie, o ne tu. Tu tik bėgi.

Tiek bėgikiškos išpažinties šį kartą. O kad jau pavasaris, tai pabūsiu Donelaitis ir paklausiu: „O kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt. Ar pristokot ko? Ar kas tarp jūsų pagaišo?“ 😀

5 km – maratonas?

greekKaip sau norit, bet negaliu tylėti. Nes tamsa šiuo atveju – akinanti. Nes nedalyvavau bėgimo renginyje „Nike. Aš bėgu 2013“, nedalyvavau ir DNB Vilniaus pusmaratonio bėgime. Todėl godžiai ieškojau naujienų portaluose informacijos apie šį bendrą renginį. Ieškojau, kas laimėjo, kokie rezultatai.  O radau…  Radau, pavyzdžiui, kad kažkieno žmona dalyvavo 5 km maratone… Ir  nors suprantu, kad atrodau paranojiškai, bet: kad ir kokia žvaigždė ant Lietuvos padangės būtum – 5 km nėra maratonas (su pagarba tiems taip sunkiai įveiktiems kilometrams ir juos įveikusiems bėgikams). Ir 10 kilometrų – ne maratonas. Maratonas – tai 42 kilometrai 195 metrai – nei daugiau, nei mažiau. Ir tai ne reiškinys, renginys, reginys ar diagnozė. Tai – atstumas. Todėl būna maratono bėgimas. Arba bėgimai kitų distancijų – pavyzdžiui – 5 km arba 10 km. Bet nėra tokio 5 km maratono.  Kaip 100 centimetrų yra tik metras, o ne kilometras. Kaip 1000 kilogramų yra tona – nei daugiau, nei mažiau. O bėgikų bendruomenėje prigijęs „pusmaratonis“ – galbūt vienintelė išlyga. Nes taip paprasčiau pusės maratono atstumo bėgimo organizatoriams. Tačiau ir vėl – tai tikrai ne pusmaratonio maratonas. Todėl apie maratonus rašantiems galbūt derėtų pabandyti nubėgti bent tą atstumą, lygų pusei maratono? Galbūt taip atsirastų pagarba Maratonui?

Ryto pergalės

sleepingRytas… Prabundu, kaip ir kasryt –  be žadintuvo. Tylu. Anksti dar. Ir tamsu. Kaip tas oras lauke? Velnias – lyja… Vėl. Apsiverčiu ant kito šono kaip meška žiemą… Mano saulė taip ramiai miega… Taip… užtikrintai. Pelėda. Nusišypsau ir užmerkiu taip ir nespėjusias pailsėti nuo begalinio žiūrėjimo į kompiuterio ekraną akis… Taip būtų gera dar truputį numigti. Tik žinau – tuoj suskambės žadintuvas… O gal… Gal šiandien nesikelti? Gal nebėgti? Gal vakare? Gal tada nelis?…Ir kodėl, vos pramerkus akis, tiek daug galimybių rinktis? Taip, tikrai – gal dar numigsiu… Kas šiandien? Ketvirtadienis. Jau? Šiandien intervalai… Ech… Nenoriu šiandien. Negaliu. Tikrai – geriau vakare.  Nusiraminu – nesikelsiu, nebėgsiu. Su lig ta mintim kaip priekaištas suskamba žadintuvas. Ir štai tada prabunda ji. Ponia sąžinė. „Ko tu, būdamas jaunas ir sveikas, čia guli? Kodėl nesikeli? Kodėl nebėgi?“ „Negaliu“ – atsakau suirzęs. „Negali?“ – iš nuostabos išpučia akis sąžinė. „Taigi ne negali, o ne-no-ri! Keltis, rengtis ir bėgte marš!“. „Gerai, gerai“ – atsakau.  Tik dar sekundėlę pagulėsiu… Tik vieną mažą sekundėlę… Staiga galvon šovusi mintis suteikia vilties nesikelti: juk sloguoju jau antra savaitė, dar bebėgdamas persišaldysiu, susirgsiu, sugrius visas treniruočių planas, po to kol atsistatysiu… Ne, negaliu. „Kąąąą? Sloguoji? Ir tai priežastis nebėgti? Tipo, liga???“ – suspigo ponia sąžinė. „O kaip turi jaustis tie, kurie serga? Kurie serga tikrai? Kurie tikrai ne-ga-li? Kelkis! Ir greitai!“. „Ne“ – užsispiriu: jau trečia diena nėra karšto vandens – kažkur vandentiekio trasos remontas. Kaip nusiprausiu parbėgęs?  „Kelkis gi… Nusiprausi su šaltu.  Grūdintis – sveika!“ – sąžinės optimizmas jau pradeda erzinti. Jaučiu, kad dilema „keltis – nesikelti“ tampa principo reikalu „galiu-negaliu“. Ne, nesikelsiu – nutariau. Šiandien darbe – sunki diena, reikia pailsėti, todėl – negaliu. Todėl nesikelsiu. Be to, galiu nespėti šeimai pusryčių suruošti.  „Bent jau prabėk lengvai“ –  ponia sąžinė  leidžiasi į kompromisus. Yes! Šį rytą laimėjau. Kaip ir vakar. Kaip gera pradėti naują dieną eiline ryto pergale…  „Bet gi tu žinai, kad neužmigsi. Neleisiu“ –  paskutinį kozirį metė sąžinė…. Apsižvalgau.  Aušta jau. Atsisėdu. Ir pabundu. Pabundu nuo įkyraus žadintuvo skambėjimo. Rytas jau! Keltis! Bėgti! Gyventi! Gera taip…

***

begam– Tai vis dar bėgi? Gerai tau, pavydžiu…
– O kodėl pats nebėgi? Nereiktų pavydėt.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Nenoriu.
– Tai nenori ar negali?
– Negaliu norėt.
– Kodėl negali?
– Na, gerai, gerai – nenoriu galėt.
– O tu pabandyk.
– Bandžiau…
– Na ir?
– Nepatiko.
– Kas?
– Kad negaliu.
– Ko negali?
– Norėt.