Kiekvienam savo

Bėgu ir jaučiu – kažkas ne taip. Jausmas toks, lyg kažkas dar bėgtų. Prakaitas? Neee. Ašaros? Nu ne. Laikas? Tas tai nuolat bėga, bet pripratau, nejaučiu. Tai toks net šiurpas per nugarą nubėgo  – taip nejauku. Apsidairau išsigandusio voveriuko akim bežiūrėdams. Ir ką matau? Ogi sula bėga. Visa tokia beržinė. Vidury miško. Be jokių ten „Privati nuosavybė“, „Piktas šo“ ir pan. Sustoju ir atsigeriu tiesiai iš trilitrinio. „Seniai bėgi?“ – klausiu, ranka per ūsus braukdams. „Savaitę“ – atsako. „Dar kokią savaitę ir užteks“ – priduria. „Sėkmės“ – gurkšteliu dar kartą ir labai mandrai nubėgdams galvoju: ne viena tu tokia, kur tik pirmas dvi pavasario savaites bėgi. Bet paskui kažkaip bėgau, bėgau ir atbėgau į protą: taigi gerai, kad išvis bėga. Nes kiekvienam savo: kas ratais  – ištisus metus, kas į stiklainį – dvi savaites. sulaSvarbu bėgt.

Reklama