Bėgimo ir alaus santykis

Jei rimtai. Visada galvojau, kad didelis arba dažnas kiekis net ir silpniausio alaus neturi ir negali turėti nieko bendro su bėgimu. Bet kasdienis bėgimas leido suprasti ir dar kai ką: kuo didesnis nubėgtų per savaitę kilometrų skaičius, tuo mažesnis noras savaitgalį ragauti alaus. Ir atvirkščiai: drąstiškai sumažinus nubėgtų kilometrų skaičių (pvz., dėl ligos), noras paragauti alaus prie vakarienės yra kur kas didesnis.
Jei juokais. Jei bėgioti – sveika, ir „alus gerti – sveika“, kodėl du sveiki dalykai nepadaro manęs dvigubai sveikesniu? Gal todėl, kad tai daryti reikia vienu metu: bėgti geriant alų. O taip nebandžiau.

O čia – sena gera reklama apie tai, kada bėgimas ir alus dera. Ir net labai… 🙂

Reklama

9 pradedančiojo klaidos arba kaip jas padariau

Artėjant kovo 11-ai, kai sukaks lygiai metai nuo pirmo po daugybės metų pertraukos išbėgimo į stadioną, nutariau savikritiškai  pažvelgti į „bėgiojimo patirtį“ ir aprašyti klaidas, kurias padariau. O tų klaidų buvo gausu. Nesakau, kad dabar jų nedarau, bet…

1. Aš – maratonininkas arba per toli

Dauguma tų, kurie metų metus sportuodami ant seselissofos prieš televizoriaus ekraną su alaus bokalu planavo, kaip jau šį pavasarį būtinai būtinai bėgs kokių 8 km maratoną  arba gal net 20 ratų stadione prie namų, padaro pirmą ir esminę klaidą: bėga tiek toli ir tiek daug, kad jau po keleto, o kartais – ir vienintelio išbėgimo, prislėgti kojų raumenų skausmų, emocinio nepasitenkinimo ir nusivylimo savimi nusprendžia, jog „bėgimas – ne man“. Taip sugrįžtama sportuoti prie televizoriaus ekrano, startus atidedant ateičiai (kai „taip neskaudės ir taip neuždusiu“). O reikėtų neskubėti ir bėgti ne atstumą, o laiko tarpą – pvz., 15-20 min. lėtą bėgimą kaitaliojant su greitu ėjimu.  

Mano patirtis: pradėjęs bėgioti pirmą dieną stadione be apšilimo pilna jėga nubėgau 4 ratus (arba 1 km) daugiau kaip per 6 min (o buvau įsitikinęs, kad vis dar galiu bėgti 2.53), antrą dieną jau su skaudančiais raumenimis  – 8 km, trečią – 15 km. Sekantis išbėgimas – tik po savaitės ir tik didelių valios pastangų dėka. Nes skaudėjo visur ir viską. O žiauriausias dalykas, kurį atsimenu – lipti laiptais žemyn.

2. Aš – Boltas arba per greitai

Iš karto norisi bėgti greitai, nes sutikti bėgikai (ir jaunuoliai, ir garbaus amžiaus seneliukai) bėga kur kas greičiau. Todėl bėgti norisi taip pat aukštai iškelta galva. O tam, kad bėgti greitai, reikia išmokti bėgti ilgai ir lėtai, o geriausia tai daryti atsižvelgiant į savo pulsą. O paprasčiausias patarimas – bėgti taip, kad galėtumėte kalbėti su draugu, drauge ar pačiu savimi neuždusdamas. Toks bėgimas yra kur kas malonesnis, o ir atsigavimas po bėgimo – trumpesnis.

Mano patirtis: tik išbėgęs „nuspausdavau akseleratoriaus pedalą iki dugno“, uždusdavau po pirmų 200 metrų, gaudavau „pompą“ po 500 metrų, o raumenis traukti pradėdavo kirtus dviejų kilometrų ribą.. Pulsas – virš 170 -180… Maloniu užsiėmimu tokio bėgimo dabar nepavadinčiau…

3.  Adibas ir Nicke arba netinkama avalynė

Bėgimo batai turi būti gražūs, tiesa?  Ir kainuoti jie turi 100-tą litų, ne daugiau? Avalynės grožis ir kaina – bene pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis pradedantieji renkasi avalynę bėgimui. Ir dažnai ji būna skirta laisvalaikiui, krepšiniui, tenisui… Per tuos metus nesu matęs bėgiojančio tik su futbolui žaisti skirta avalyne. O juk ten, kur reikia cukraus, neberiame druskos… Prieš renkantis avalynę reikėtų pasidomėti, kokio tipo jūsų koja, apsispręsti, kaip dažnai ir kur bėgiosite ir kokius atstumus ruošiatės įveikti. Taip pat įvertinti savo svorį bei fizinio pasirengimo būklę. Todėl bėgimo avalynės pasirinkimas – svarbiausias žingsnis prieš pradedant bėgioti.

Mano patirtis: sulaukęs pavasarinio „visai sportinei avalynei -40%!“ viename dideliame prekybos centre nusipirkau „no name“  tipo batus. Ir bėgiodamas su jais pirmą mėnesį padariau didžiulę žalą savo kojoms, o padariniai buvo juntami ir po keleto mėnesių (mėlyni nagai, pūslės, „atitrankyti“ padai, nuolat skaudantys sąnariai)… O tepalas nuo kojų skausmo buvo kasdieninis palydovas. Sudėjus tai su iš karto bėgtais dideliais atstumais ir ne pagal jėgas pasirinktu tempu – gaunasi savižudiškas kokteilis. 

4. Žiurkėnizmas arba vienoda trąsa

Tik pradėjus bėgioti prie visų veiksnių, nulemiančių tolimesnį pasirinkimą bėgti ar ne, prisideda ir nuobodi (arba viena ir ta pati) trąsa. O kas gali būti nuobodžiau nei bėgti 30 ar 50 ratų. Ir nesvarbu, ar tie ratai stadione, ar artimiausiame parke. Todėl norint pajusti bėgimo malonumą, reiktų vengti monotonijos – bėgimą stadione kaitalioti su bėgimu parke, įtraukti bėgimą šaligatviais, kuriais kasdien skubate į darbą ar senamiestį, kuriame seniai jau buvote.

Mano patirtis: pirmo mėnesio bėgiojimo vieta – prie namų esantis mokyklos stadionas… O pabandykit nebėgioję stadione nubėgti 15 km… Bėgau, skaičiavau ratus ir jaučiausi kaip žiurkėnas.

5. Tamposi tik kvailiai arba apšilimo svarba

Tik išėjus pro duris iš karto pradėti bėgti, o neturint patirties  – ir bėgti greitai – viena iš tų dažniausiai pasitaikančių pradedančiųjų bėgti klaidų. Kaip ir ta, kad bėgti baigiama prie durų… Apšilimas, kaip ir „prasitampymas“ baigus bėgti – labai svarbi bėgimo dalis. 10-20 min. lėto bėgimo arba greito ėjimo, keletas tempimo pratimų padės apsisaugoti nuo nereikalingo persitempimo, raumenų skausmų, o ir bėgti bus maloniau.

Mano patirtis: nedariau jokio apšilimo. O kam? Juk ne varžybose dalyvauju. Aš gi paprasčiausiai ( žr. 1, 2 punktus…) bėgu. O parbėgus pro buto duris reikia įeiti dar uždusus: aš gi bėgiojau – ar gali būti kitaip… O tie prasitampymai – kam?…  Ir prisipažinsiu – dar ir dabar kartais taip padarau – tiesiog nemėgstu tų prasitampymų ir pratimų visokių. Bet labai stengiuosi pamėgti.

6. Aš – rekordininkas arba sekundžių skaičiavimas

Norisi bėgti greičiau nei vakar ir dar greičiau nei prieš savaitę. Tuos pačius atstumus įveikiant kasdien vis greičiau ir greičiau auga apetitas mažinti sekundes ar net minutes. O tai priveda prie to paties – persitempimo, traumų ir galų gale dingsta noras bėgti. Nežiūrėkite į laikrodį ir nesistenkite sumušti rekordų.

Mano patirtis: kai po trijų bėgiojimo mėnesių gavau dovanų pulsomatį (ačiū sesutei!), nuo tada išbėgęs lengvai prasibėgti parbėgdavau pagerinęs (arba ne) vienos ar kitos trąsos įveikimo laiką…  O kai tas gerėjimas dėl nuolatinio persitempimo greitai baigėsi – reikėjo didelių valios pastangų tęsti bėgimus.

7. Aš – bėgikas arba kam bėgikui atsispaudimai

Mūsų organizmas – tai puikiai motulės gamtos suderintas mechanizmas, kuris turėtų veikti idealiai nuo – iki. Deja, gyvenimo būdas ima ir išderina jį. O auksinė mechanikos taisyklė sako, jog kiekvienas mechanizmas yra stiprus tiek, kiek stipri silpniausia jo grandis. Todėl bėgikui vienodai svarbus ir pilvo presas, ir nugara, ir rankos. Reikia atsiminti, kad bėga ne jūsų kojos, o jūs visas: rankos su visais pirštais ir kaklas su jūsų išdidžiai iškelta galva. Todėl bent kartą per savaitę reikėtų skirti laiko ir kitoms kūno dalims lavinti.

Mano patirtis: tik bėgimas ir daugiau nieko. Ir kai jau po trečio įveikto pusmaratonio pradėjau pažinti organizmą ir suprasti jo siunčiamus signalus, supratau, kodėl  po varžybų man ne kojas labiausiai skauda, o rankas, pečius ir sprandą… Teko susirasti seniai užmirštus svarmenis ir atsiminti, kaip daromi atsilenkimai…

8. Niekur tu nepabėgsi arba lyderių vaikymasis

Taip, taip – bėgimas tikrose varžybose. Su starto šūviu, laiko matavimo čipu ant bato, numeriu ant krūtinės ir finišu. Bent jau man dalyvavimas varžybose pirmaisiais mėnesiais buvo labiausiai motyvuojanti priemonė nemesti bėgimo. Bet po starto šūvio užplūstantis adrenalinas – didžiulis pavojus naujai iškeptam bėgikui. „Nusikopijavus“ kitų tempą yra didžiulė tikimybė nebaigti trąsos. O tai noro toliau bėgioti tikrai nepridės. Todėl bėgti reikėtų sau patogiu tempu ir atsiminti, kad jūs – naujokas, jums skubėti – nevalia. Dabar svarbiausia – dalyvauti, pajusti tą varžybų dvasią ir renginio atmosferą bei pasijusti viso to dalimi.

Mano patirtis: pirmos varžybos (po dviejų mėnesių bėgiojimo) „Druskininkų Puma pusmaratonis 2012“, 21 km. Pirmame rate bėgęs su visais, antrame rate merdėjau… Ir truputį ėjau.. po to bėgau… po to vėl ėjau… Finišavau šiaip ne taip per kiek daugiau nei 1:51… Tas pats buvo  ir su „Nike Aš bėgu“ varžybomis – pirmą ratą skuodžiau, o antrą vos baigiau… O pats blogiausias jausmas – kai tave lenkia tie, kuriuos tu taip išdidžiai aplenkei… O tokių buvo daug…

9. Viską žinau arba žinių svarba

Atrodytų – ko apie tą bėgimą nežinoti: įšokai į bėgimo batelius ir pirmyn. O žinoti reikia daug: kaip maitintis, kad nepakenkti sau, kaip bėgti, kad „nesudrožti“ kojų, kaip kvėpuoti, kad nepadusti, kiek ir kada gerti vandens, kokius naudoti maisto papildus ir ar išvis juos naudoti, kokie yra treniruočių tipai ir koks jums labiausiai tinkamas. Ir svarbiausia: kaip kartą pradėjus bėgti – nesustoti.

Mano patirtis: man atrodė, kad žinau viską. Kaip matome iš šių klaidų – nežinojau nieko.

 

Bėgti kitaip

il_fullxfull.241168429Kai pabosta tiesiog bėgti,  treniruotis, kai bėgimas tampa rutina, trūksta motyvacijos ar įkyrėjo ausinėse skambanti muzika – siūlau išbandyti aplikaciją „Zombies, Run“. Nors aplikacija pasirodė dar 2011 metais, tačiau aš ją aptikau visai neseniai. Ir dar nebandžiau, nes nemėgstu bėgioti su telefonu. Bet mintis pasijusti apokalipsės dalimi gal visai nieko? Bėgti nuo zombių, stengtis jų išvengti, ar juos aplenkti, vykdyti misijas, nuolat juos girdėti ausinėse… 🙂 Ir visa tai – treniruočių dalis. Įdomu: ar nuolat skambant nurodymams ir zombių balsams ausinėse ir taip nubėgus maratoną – ar  išjungus programėlę, nesivaidentų zombiai? Ir nebėgčiau nuo mergaitės, kuri tenori medalį užkabint? 🙂 Todėl šiandien vakare bėgdamas pasitelksiu fantaziją ir kiekvieną sutiktąjį identifikuosiu kaip zombį… Prie to pačio atsiminiau, kad esu užmatęs, jog vyksta ir tokie teminiai išgyvenimo bėgimai. Gal viename iš jų būtų visai smagu subėgt?

Ryto pergalės

sleepingRytas… Prabundu, kaip ir kasryt –  be žadintuvo. Tylu. Anksti dar. Ir tamsu. Kaip tas oras lauke? Velnias – lyja… Vėl. Apsiverčiu ant kito šono kaip meška žiemą… Mano saulė taip ramiai miega… Taip… užtikrintai. Pelėda. Nusišypsau ir užmerkiu taip ir nespėjusias pailsėti nuo begalinio žiūrėjimo į kompiuterio ekraną akis… Taip būtų gera dar truputį numigti. Tik žinau – tuoj suskambės žadintuvas… O gal… Gal šiandien nesikelti? Gal nebėgti? Gal vakare? Gal tada nelis?…Ir kodėl, vos pramerkus akis, tiek daug galimybių rinktis? Taip, tikrai – gal dar numigsiu… Kas šiandien? Ketvirtadienis. Jau? Šiandien intervalai… Ech… Nenoriu šiandien. Negaliu. Tikrai – geriau vakare.  Nusiraminu – nesikelsiu, nebėgsiu. Su lig ta mintim kaip priekaištas suskamba žadintuvas. Ir štai tada prabunda ji. Ponia sąžinė. „Ko tu, būdamas jaunas ir sveikas, čia guli? Kodėl nesikeli? Kodėl nebėgi?“ „Negaliu“ – atsakau suirzęs. „Negali?“ – iš nuostabos išpučia akis sąžinė. „Taigi ne negali, o ne-no-ri! Keltis, rengtis ir bėgte marš!“. „Gerai, gerai“ – atsakau.  Tik dar sekundėlę pagulėsiu… Tik vieną mažą sekundėlę… Staiga galvon šovusi mintis suteikia vilties nesikelti: juk sloguoju jau antra savaitė, dar bebėgdamas persišaldysiu, susirgsiu, sugrius visas treniruočių planas, po to kol atsistatysiu… Ne, negaliu. „Kąąąą? Sloguoji? Ir tai priežastis nebėgti? Tipo, liga???“ – suspigo ponia sąžinė. „O kaip turi jaustis tie, kurie serga? Kurie serga tikrai? Kurie tikrai ne-ga-li? Kelkis! Ir greitai!“. „Ne“ – užsispiriu: jau trečia diena nėra karšto vandens – kažkur vandentiekio trasos remontas. Kaip nusiprausiu parbėgęs?  „Kelkis gi… Nusiprausi su šaltu.  Grūdintis – sveika!“ – sąžinės optimizmas jau pradeda erzinti. Jaučiu, kad dilema „keltis – nesikelti“ tampa principo reikalu „galiu-negaliu“. Ne, nesikelsiu – nutariau. Šiandien darbe – sunki diena, reikia pailsėti, todėl – negaliu. Todėl nesikelsiu. Be to, galiu nespėti šeimai pusryčių suruošti.  „Bent jau prabėk lengvai“ –  ponia sąžinė  leidžiasi į kompromisus. Yes! Šį rytą laimėjau. Kaip ir vakar. Kaip gera pradėti naują dieną eiline ryto pergale…  „Bet gi tu žinai, kad neužmigsi. Neleisiu“ –  paskutinį kozirį metė sąžinė…. Apsižvalgau.  Aušta jau. Atsisėdu. Ir pabundu. Pabundu nuo įkyraus žadintuvo skambėjimo. Rytas jau! Keltis! Bėgti! Gyventi! Gera taip…

Kas pasaulyje greičiausias ? (1)

Įsivaizduokite, kad kiškis-piškis (zuikis-puikis) rabityra jūsų ūgio. Kaip manot, kokiu greičiu jis bėgtų? O dramblys, barsukas arba lapė? http://www.speedofanimals.com. Šioje svetainėje sužinosite tikrąjį gyvūnų greitį ir greitį, jei jie būtų jūsų ūgio. Pelės turbūt nesinorėtų susitikt? 🙂