Lengvas būdas mesti bėgioti

Jei bėgimas tapo nemielas, o liautis bėgioti negalite dėl vidinių įsitikinimų, jums reikės:
• bet kokios veislės šuns, pageidautina – nedrebačiomis iš prigimties kojomis, fiziškai pajėgaus ir gerai dantyto. Ir jis neturėtų būti su jumis pažįstamas.
• miško arba parko, kuriame bėgsite;
• gražios ir saulėtos dienos, kai dauguma jų (šunėkų) išveda pasivaikščioti savo šeimininkus.
• sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių (šuns charakterio savybės, jo ir šeimininko socializacijos įgūdžiai, šuniuko nuotaika, šeimininko abejingumas, jūsų bėgimo trajektorija, greitis, apranga, horoskopo ženklas, mėnulio fazė ir pan.).

sunekasMetimo bėgioti eiga: pasirinktoje vietovėje bėkite numatytu tempu ir, tolumoje užmatę šunelį (bėgiojantį miške taip pat kaip ir jūs – laisvai ir be pavadėlio, su šeimininku ar be jo) bėkite numatyta trajektorija link jo (šuns) arba jų (šuns ir šeimininko). Būtinai nelėtinkite savo bėgimo tempo (o dar geriau atvirkščiai – pagreitėkite, nes jūs poilsiaujate, todėl kaip norite, taip ir bėgate – žr. miškų lankymo taisyklę nr 15.7*). Nekreipkite dėmesio nei į šunį, nei į šeimininką (jis taip pat poilsiauja – žr. tą pačią 15.7 miškų lankymo taisyklę). Jums maksimaliai priartėjus prie šuniuko, o jam maksimaliai atkreipus į jus dėmesį, jūsų noras bent kuriam laikui mesti bėgimą – beveik garantuotas. Leiskite šuniukui įpykti ir jus pavyti. Erzinkite jį („lūzeris“, „tai kas čia kietesnis“ ir pan.). Būtų gerai, kad nesustotumėte, o taip ir bėgiotumėte po jo kontroliuojamą teritoriją.  Arba jei jau sustojote – intensyviai erzinkite jį, po to iškeikite šeimininką, o dar geriau – jiems abiems pagrasinkite. Nes jūs – bėgikas, jūs čia (miške) poilsiaujate (dar kartą žr. miškų lankymo  taisyklių punktą nr. 15.7, o šeimininkui pacituokite punktą 15.5). Sveikinu – jūsų, kaip bėgiko, karjera bent kuriam laikui sustabdyta. 

O jei rimtai, tai jokio labai rimto susidūrimo su šunėkais neturėjau (čia reiktų tris kartus nusispjauti per petį). Tiesiog šią žiemą savaitgaliais bėgiodamas Kleboniškio miško parke (o ne miške!) vis užsibėgu ant palaidų, didelių ir visiškai (iš pažiūros) neprognozuojamų šunų. Pvz, vis sutinku tokią pagyvenusią moterį, kuri paleidžia pasibėgioti jauną, didelį ir stiprų kaukazo aviganį. Ir  ji, jos šuniui pribėgus prie manęs, jam urzgiant bei iššiepus didelius dantis žiūrint man į akis, vis atsiprašinėja, kad manęs nematė… Moteriške miela, na kaip tu spėsi miške pamatyti bėgiką? Ir štai praeitą savaitgalį prieš išbėgdamas pagavau save begalvojantį, o kur gi toje miško pusėje bėgti, kad nereikėtų jų susitikti… Bėgau. Nesutikau. Bet negerai taip. Ir tai labai primena vaikystę, kai per lengvosios atletikos treniruotes (treniruodavomės ten viską!)  reikėdavo prabėgti pro tokį namą, iš kurio kiemo visada atbėgdavo toks piktas piktas kiemsargiukas Žirnis (dydį galit įsivaizduoti pagal vardą)  ir visada aplodavo bei stengdavosi įkasti. Ir jam visai nesvarbu buvo, ar tu traktorius, ar paštininkė, ar sportuotojas. Todėl per treniruotes pro tą namą ne bėgdavom, o eidavom. Būreliu. Taip drąsiau. O nuo mokyklos iki to namo silpnesti/jaunesni tiesiog raudavo iš visų jėgų, kad tik neatsiliktų nuo stipresniųjų/vyresniųjų (taip ir tapom sprinteriais…). Mokytojas dėl to labai pykdavo, bet mums, vaikams, buvo baisiau to mažo šunėko, o ne mokytojo. Tai ta baimė susitikti neprognozuojamą šunį ir po daugybės metų niekur nedingo. Juk labai nesinori, kad vidury kokio miško net ir sėkmingai (mano požiūriu) arba nesėkmingai (šuns požiūriu)  koks ciūcikas įsisegtų į bėgimo bato kulną. Bala nematė to bato, baisiau yra įsivaryti kompleksą pamačius šunį bijoti ton pusėn judėt.

Nieko prieš šunis miške neturiu. Beveik. Gal labiau prieš piktų šunų savininkus. Tai jie kalti, kad jų šuo puola ir yra piktas bei agresyvus. Tai čia pykstu. Dar galvoju, kad labai kaltas mūsų visuomenėje  susiformavęs požiūris, jog miške galima viskas: tiek šuniukui, tiek šeimininkui, tiek ir bėgikui, jau nekalbant apie budulius ant keturračių. Todėl kartais atrodo, kad galėtų būti atvirkščiai: parkuose ir miškuose turėtų būti vietos, kur būtent žmonės nebūtų įleidžiami be antsnukių  tam, kad nerūkytų, negertų ir nemėtytų šiukšlių… Tik va bėgioti su antsnukiu būtų sudėtinga… Nors šunys, sako, pripranta…

*LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL LANKYMOSI MIŠKE.
Punktas  15.5: draudžiama paleisti miške šunį be antsnukio. Antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas už pavadėlio;
Punktas 15.7: draudžiama trukdyti asmenų, besilankančių miške, poilsį.

Reklama

Laiškai iš (pa)bėgimų

SAMSUNG CSCTą legendinį klausimą – apie ką tu galvoji, kai bėgi – anksčiau ar vėliau išgirsta daugelis bėgiojančių. Ir beveik visuomet jį išgirsta iš tų, kurie nebėga. Girdėjau ir aš. Atsakiau kažką abstraktaus: nežinau, neatsimenu, apie viską, apie nieką. Turbūt tiksliausiai tą galvojimą bėgimo metu apibūdino H. Murakami: „Jeigu atvirai, tai negaliu gerai atsiminti, apie ką iki šiol galvojau bėgdamas. Na taip, iš tiesų, šaltomis dienomis šiek tiek galvoju apie šaltį. Karštomis dienomis šiek tiek galvoju apie karštį. Kai liūdna, šiek tiek galvoju apie liūdesį. Kai linksma, šiek tiek galvoju apie linksmumą. Bėgdamas aš vien tik bėgu. Iš esmės bėgu visiškoje tuštumoje. O gal atvirkščiai, bėgu tam, kad pajusčiau tuštumą. O į tą tuštumą retkarčiais įsiskverbia mintys“. Aš bėgdamas dažniausiai esu reikalų ministras: stebiu aplinką, stebiu laikrodžio duomenis, galvoju apie dalykus, kuriais tuo metu gyvenu. Galvoju apie vaikus, šeimą, darbą, tėvynę, pasaulį, visatą… Apie neseniai matytą filmą, Curiosity keliones po Marsą, naujus Adobe upgreidus, kada pakels atlyginimą ir kaip aš jį išleisiu ledams Rygoje. Apie viską. Tikrai nebūna taip, kad nieko negalvočiau, kad bėgčiau tuščia galva, kad atlikčiau tik ritmingus kojų kilnojimo veiksmus. Net netikiu, kad tai įmanoma. Todėl visą vasario mėnesį parbėgęs sąžiningai užsirašinėdavau, ką galvojau bėgimo metu, o tiksliau – tai, kas išliko. Taigi: vasario mėnesio laiškai iš (pa)bėgimų. * (Pa)bėgimai – tik gražus žodžių žaismas. Aš niekur nuo nieko nebėgu, aš vis dar bėgu į kažką.

Vasario 1 d. | 21,1 km
SAMSUNG CSCDaug vėjo. Nieko kito, tik vėjas. Visur. Ir dar horizontaliai adatėlėmis į veidą smingantis sniegas. Toks molekulinis, nematomas. Bėgti malonumas mažas, galvoti apie kažką kitą nei vėjas irgi nelabai. Ankstyvas šeštadienio rytas, dar tamsu, bėgikų, praeivių ar šiaip iš po vakar slampinėjančių nesutikau nei vieno. Net pats blogiausias šuo tokiu oru savo šeimininko laukan neveda. Bet parbėgus namo, palindus po dušu viską atpirko pasitenkinimo jausmas. Nes aš va tokiu oru štai pusę maratono nubėgau, kol jūs savo šiltose lovose miegojot. Cha. Ir likusią dienos dalį pats sau buvau labai ypatingas, reikšmingas ir visoks kitoks -ingas (šitoj vietoj daug autoironijos, jei kas nesupratot…).

Vasario 2 d. | 21,1 km
Kodėl vasaris vadinasi vasariu? Sausis aišku – po švenčių visur sausa. Galvoj, piniginėj… Bet vasaris? Štai kovas, balandis, gegužė – visi trys paukščiai – pavasariui kaip tik. sniegasO vasaris? Prie ko čia užuomina į vasarą? Net ir mūsų klasikas Putinas (gal to Vladimiro koks tolimas prosenelio brolio sūnaus pusbrolio giminė?) rašė: „Apgavikas! / Vasaros vardu žieduotu / Prisidengęs. / Šaltas, plikas / Sniego pusny / Susirangęs!“. O gal visa esmė ir yra žieduose? Tik vasarį tuos žiedus speigai ant langų piešdavo? Senovėje, kai sniegas buvo sniegas ir jo buvo ne tik atvirukuose ir reklaminiuose maketuose? Gal todėl ir vasaris? Bet kodėl tada ne ledžiedis koks?

Vasario 3 d. | 17 km
Pagal išankstinį pasiryžimą šiandien taip pat turėjau nubėgti 21,1 km. Tačiau iš ryto viena koja pareiškė protestą: „a durns- trečią dieną iš eilės pusmaratonį bėgt?“ Tai pareiškusi ištino, o kelis pradėjo karščiuoti. Galvojau – viskas: baigėsi mano bėgiojimai. Tačiau per dieną kojytė pailsėjo, gavo ledinių kompresų, arklių tepalo išrašiau keletą kartų ir vakare, kad ir paskaudėdama pirmuose kilometruose, jau bėgo neatsilikdama nuo sveikosios. O parbėgus neskaudėjo visiškai. Gavosi tokia kaip ir pamoka kojoms: dar kada nors bandysit protestuoti – papildomai gausit maratoną. Prieš miegą. Arba vietoj jo.

Vasario 5 d. | 21,1 km
medisSapnuose bėgu dažnai. Labai. Tik ten tai darau ypač sunkiai: atrodo, jog bėgu kiek tik galiu, o bėgasi labai lėtai. Lyg kas laikytų – jėgų turiu, o bėgti greičiau – negaliu. Dar būna, kad bėgu, bėgu ir tada šoku nuo tokio kalno… Ir krentu, krentu… O paduose tas jausmas, kuris būna tik dideliame aukštyje atsistojus ant kokios nors atbrailos… O šiąnakt sapnavau, jog matau save miegantį. Mano kojos – sunkios, sunkios… Ir didelės. Tokios didelės, jog net iš šalies jaučiau tą jų sunkumą.. Ir pėdų nėra – jos nupjautos, o pjūvio vietoje, lyg nupjovus storiausią medį – matyti rievės. Suskaičiavus medžio kamieno rieves galima sužinoti jo amžių, o iš šalies žiūrėdamas į savo bepėdes kojas supratau, kad turiu puikią galimybę suskaičiuoti, kiek nubėgau kilometrų…Ir skaičiavau, skaičiavau… Gaila, kad sapnininkai tokių sapnų neaiškina.

Vasario 6 d. | 12 km
Jei atidžiau įsižiūrėtumėte į Senovės Graikijos epochai priskiriamų puodynių bei kitokių indų piešinius, vaizduojančius bėgikus, pastebėtumėte keistą dalyką: dalyje tų piešinių vaizduojami bėgikai bėga kažkaip keistai: vienu metu priekin ištiesdami tos pačios pusės ir ranką, ir koją. vazaKas tai? Dailininko nekompetencija? Tačiau tie piešiniai nėra vieno dailininko darbas, nes priskiriami skirtingoms epochoms ir rasti jie skirtingose vietovėse. Tuo labiau žinant to laikmečio dėmesį detalėms. Tai gal koks ritualinis bėgimas? O gal bėgimo tokiu stiliumi varžybos? Šiandien pabandžiau taip bėgti. Netikėta, tačiau šitaip keistai bėgti yra ir sunku. Ir toli nenubėgsi. Jau nekalbant apie tai, kad rankos ir kojos atsisako tarpusavyje šitaip derintis. Ir gaunasi toks ne bėgimas, o šuoliavimas. Pabandykit ir jūs, jei nebijot atrodyti komiškai. 🙂

Vasario 8 d. | 21,1 km
Vienas iš maloniausių bėgimų yra bėgti šviesią ir žvaigždėtą naktį. Gal dėl to, jog tai metas, kai užmiega ne tik žmonės, bet ir jų automobiliai. Miestas tampa tylesnis, oras bent šiek tiek švaresnis. Viskas lyg sustoja. O žvaigždėto dangaus didybės akivaizdoje pasijunti maža dulkele. Kurią net menkiausias vėjas gali nunešti kur panorėjęs. Ir niekas nuo manęs nepriklauso. Juk žvelgiant į mane kažkur iš kosmoso gal aš dabar bėgu žemyn galva? Tai kaip nenukrentu? Juk nesu kažkaip pritvirtintas prie žemės. Lygiai taip pat ir žemė – visatoje ji tiesiog skrenda. Ir kaip nenukrenta? O jei kristų – į kur nukristų? O aš krisčiau kartu? Kas tada? O tada ateina tokia akimirka, kai norisi sustoti ir tvirtai įsikibti artimiausiam žmogui į ranką vien tam, kad nenukristi.

Vasario 13 d. | 21,1 km
SAMSUNG CSCMan pats sportiškiausias sportas per televizorių yra biatlonas. Kiek ten azarto, jėgos, meistriškumo ir sėkmės. Vis dar sproginėju kaip fejerverkas nuo Kaukėno išdaigų Sočyje – tiek emocijų jau seniai nebuvau patyręs. Šaunuolis. Todėl kartais pagalvoju, kad jei gimčiau antrąkart, norėčiau sportuoti biatloną. Čiuožčiau ir šaudyčiau, čiuožčiau ir šaudyčiau… Tik kad to sniego pas mus taip neypatingai gausu. Todėl slidinėjimą pakeitus bėgimu galima sportuoti Target Sprint. Ši rungtis susideda iš dviejų dalių – 400 metrų atstumo bėgimas ir šaudymas pneumatiniu šautuvu. Nubėgus pirmąją 400 metrų distanciją, sustojama prie 10 metrų pneumatinės šaudyklos ir šaunama į taikinį iki 5 pataikymų. Pataikius 5 kartus bėgama antra 400 metrų distancija iki kitos šaudymo zonos, kur vėl turi būti pataikyta 5 kartus. Toliau bėgama trečioji 400 metrų distancija iki finišo linijos. Tai čia toks sportas sprinteriams. O per Travel kanalą esu matęs kažkokios kalnuotos vietovės vietinės reikšmės varžybas: lyg ir 10 km bėgimas kalnuotoje vietovėje, dviejuose punktuose šaudant iš lanko į taikinį. O štai ir idėja varžyboms: miške ant medžio pakabinti srėlyčių (darts) taikinį ir bėgant ratais pro tą vietą pataikyti į taikinį iš toli, pvz, tris kartus. Arba ant kelmo sustatyti skardines ir numušti su kankorėžiais. Numušei tris – bėgi toliau. Nenumušei ir baigėsi kankorėžiai – susirandi pats. Ir mėtai, kol pataikai. Cha. Vis įdomiau.

Vasario 15 d. | 22,3 km
SAMSUNG CSCSAMSUNG CSCSAMSUNG CSCSAMSUNG CSCJonavoj bėgikui gyventi turėtų būti gera. Nes jei esi stajeris, savaitgalį gali nubėgti iki Venecijos, Paryžiaus, Londono arba Šveicarijos. Gali bėgti ir iš Kauno (idėja vasarai?). Tai tik truputį toliau. O jei gyveni Kaune ir esi ne stajeris, o dar tik stajeriukas ir patinka bėgioti miškais – gali nubėgti iki Kaukazo. Kaukazas – kaimas Karmėlavos pašonėje, ant atodangų prie Neries. Pagal nuorodą žemėlapyje – plynas ir, matyt, pavasariais užliejamas laukas. Nuo medinio pėsčiųjų tilto Kleboniškyje iki Kaukazo – apie 9 km. Pirmi kilometrai asfaltuotu taku iki aukštos įtampos laidų, kur netoli yra Smertės kalnas (Smertkalnis – kažkada žiemomis būdavo labai populiari tarp slidininkų vieta, dabar downhileriai miške šalia kalno įsirengę savo trasą – vasarą ten pilna gyvybės. Ir erkių). O toliau už laidų bėgant dviračių taku ties ąžuolais reikia sukti kairėn ir žvėrių takais bėgti Karmėlavos kapinių link. Skamba nekaip, bet teisingai susiorientavus (pagal saulę, samanas ant medžių kamienų, ar, galų gale – kompaso ar gps pagalba) kapinių taip ir nepamatysite, o išbėgsite ties Peleniais tiesiai prie Neries). Tas vietas atradau tik šią žiemą – ten tiek kalvotų vietų (jau vien ką reiškia į Smertkalnį užbėgti)! Ten bėgdami galite sutikti vieną kitą genocidą išgyvenusį šerną (pastarųjų metų šlykščiausia žmogaus veikla Lietuvoje, kai niekuo dėti gyvūnai tapo atpirkimo ožiais ant žmogaus godumo ir nesąžiningumo altoriaus. Labai pykstu). Galite pamatyti tolstančius baltus stirnų užpakalius, užtikti kažkokį kareivių saugomą objektą, atsidurti vietose, kur šaudoma („Stok.Vyksta šaudymai“ – nesupratau: jei stosiu – šaudys?), Mirties slėnyje ties Narėpais apžiūrėti nuo pirmojo pasaulinio karo likusius blindažus, dzotus ir jų liekanas. Reikės kopti į stačius šlaitus ir nuo jų leistis, perbristi arba peršokti keletą upelių. Šią žiemą tai buvo vienas smagiausių bėgimų. Pabandykit kada ten prasibėgt – tikrai verta.

Vasario 16 d. | 26 km
Paprastai bėgioju vienas. Nes tuo bėgimas ir patinka, kad gali pabūti vienas su savo mintimis. Gali galvoti apie kažką tiek, kiek reikia. Arba negalvoti nieko. Nors taip nebūna. O štai vasario 16-osios proga pirmą kartą bėgau kitaip – labai smagiai prasibėgom su blog’iečiais Kauno centre, kur retai užbėgu. Pons Padugninis ir Kyborgas iš Pingvinų aprodė savo valdas. Kyborgas parodė, kuriuose languose bėgant galima save apžiūrėti, parodė, kur draugas Tautvydas mala miltus, Lapė su Padugniniu, pakėlę numestas vėliavėles, jomis gražiai pamojavo. Taip smagiai ir prabėgom. Už Lietuvą. Tačiau tą dieną tai nebuvo vienintelis pirmas kartas. Nes jau atsisveikinęs su Padugniniu ir pasukęs namų link užbėgau į degalinę ir nusipirkau kokakolos. Nes jau taip norėjau, taip norėjau… Gi bėgikams kokakola, kaip ir keptos bulvės – labai sveika, tiesa?

Vasario 18 d. | 21,1 km
lapm03Kai mano berniukas dar buvo visai mažas ir atsistojęs tilpdavo po stalu, kažkokia proga gavo dovanų meškerytę. Tokią mažą, vaikišką. Nuo tada ir aš kokiems penkiems metams užsidegiau žvejyba. Tiksliau – užsidegiau vėl. Nes vaikystėje dienų dienas praleisdavau žvejodamas, o iki prūdo, kur gerai kimba vaikiško delno dydžio karosai, dviračiu numindavau 20 km. Meškerės, ritės, valai, kabliukai, masalai – žinojau viską. Dėl savo berniuko apie visa tai teko atsiminti iš naujo. O tada ir prasidėjo: reikėjo vis geresnio spiningo, reikėjo vis geresnės ritės, vis rimtesnių masalų, talpesnių dėžučių… O žuvies kaip nėra taip nėra… Savo berniuką žvejyba sudominau taip stipriai, kad vasaromis jis dienų dienas leidžia su meškere. Ir kartą atėjo toks laikas, kai mudviem nuėjus žvejoti jis su savo meškeryte už kelis litus pagavo daugiau nei aš su savo vardiniais Shimanno ir Rapala. Šiandien pagalvojau, kad tai labai panašu į bėgimą. Nes kai pradedi bėgti, yra tik noras bėgti, sportbačiai ir kelias (meškerykotis, valas, kabliukas). Po to prasideda visi firminiai rūbai, batai, kuprinės, gertuvės, pulsomačiai, geliukai, kokteiliai, papildai… (ritės, kotai, masalai, dėžutės, echolotai, valtys). Viskas tam, kad būtų geresnis rezultatas (didesnė žuvis). O po kurio laiko smagu tampa tiesiog pasėdėti su paprasčiausiu meškerykočiu ant prūdo kranto ir nieko nepagauti. Juk ir bėgime tas pats – smagu tiesiog bėgti. Kaip vaikystėje.

Vasario 20 d. | 12 km
Jei pirmą mėnesio dieną nubėgčiau vieną kilometrą, antrą – du kilometrus, trečią dieną – tris ir taip iki 31 dienos, kada reiktų nubėgti 31 kilometrą, per mėnesį gautųsi nei daug, nei mažai – 496 kilometrai. Yra ką veikt (dar viena idėja vasarai?). Tik namiškiai mėnesio pradžioje nelabai suprastų, ko taip greitai grįžtu. O mėnesio gale nesupras, kur taip ilgai dingstu. Bet gal kasdien didinant atstumą po truputį – įpras? Panašu į taupymą, kai pirmą metų savaitę įmeti vieną litą, o paskutinę (53-čią) – 53 Lt, per metus gaunasi 1431 Lt. Puikus būdas po naujųjų nusiaubti kokį sportdirectą.

Vasario 22 d. | 27,3 km
lamp02 lamp03Šiandien dviračių takais bėgau iki Lampėdžių karjero. Vasarą visa šeima ten kartais numinam su dviratukais. Tik netraukia mūsų ten, kur smėlis per pusę sumišęs su saulėgražų lukštais ir kamšteliais nuo alaus.  Bet dabar ne apie tai. Bėgdamas šįryt atradau, kad žiemą labai graži Nemuno ir Neries santaka iš kitos Neries pusės. Jei dar būtų sniego – būtų ypatingai gražu. Vasarą ten bruzgynai, neprasibrausi. O štai šiandien net sustojau pasidžiaugti ta akimirka, kai atrodo, jog ne Kaune esi, o stebi miestą iš kažkur toli. Arba matai Kauną tokį, koks jis buvo kažkada, prieš 100-tą metų. Keistas pojūtis. Išsitraukiau telefoną, nufotografavau. Žiūriu į nuotrauką ir keista ji man, ypatinga…
P.S. Kai po keleto dienų savo saulelei parodžiau tas nuotraukas, sulaukiau klausimo – kas čia? O sužinojusi, kad tai nuotrauka iš šeštadienio bėgimo, pasakė – „geras, o aš pagalvojau, kad senovėje“.

Vasario 23 d. | 21,1 km
zenklasNegalima. Tikrai negalima šitaip greitai bėgioti. Netgi reikia drausti. Šiandien bėgant kažkas taip prasinešė pro šoną, kad net pasitikrinau, ar aš tikrai bėgu 4:45 tempu. Ir ne tai kad prasinešė – tiesiog bėgo ir nubėgo. Kaip ten sakoma – nurūko. Nepristabdydamas ir neatsisukdamas pažiūrėti, ką čia tokį nokautavo. Neatsiprašydamas už savo treniruotumą. Be jokio gailesčio. Be užuojautos. O gal man po tokio lenkimo dabar visiems laikams dingo noras siekti geresnių rezultatų? Gal dingo noras bėgioti? Gal prasidės depresija? Reikia ir būtina statyti greičio matuoklius tokiems bėgikams drausminti. Vardan bėgimo populiarinimo. Vardan tokių kaip aš, kurie, ką tik išlipę iš penkių minučių kilometrui, įsivaizduoja, kad laimės visas varžybas, kuriose dalyvaus. Kad rėmėjai rikiuosis į eilę ir per prievartą siūlys pinigus, naujus batus ir masąžus. 😀

Vasario 24 d. | 12 km
Anglijos futbolo rinktinė 2014 m. rudenį atvažiuoja į Lietuvą žaisti atrankos rungtynių. Ta proga rungtynių dieną reiks pasidaryti gerą greičio treniruotę: išsitraukti iš spintos Anglijos futbolo rinktinės marškinėlius ir juos vilkint pabėgioti po Ąžuolyną ir Kauno centrą (jei žais Kaune). Tempo treniruotė garantuota. Tokia su perbėgimais: pagaus-nepagaus. O iš tikrųjų norėtųsi gyvai pamatyti tokias varžybas ir pasirgti už savo favoritus, kad ir kaip jiems nesiseka tuose čempionatuose, kad ir kaip nepatriotiškai tai skamba. Man futbolas yra tas komandinis sportas, kurį mielai sportuoju per teliką. Ypač, jei žaidžia Liverpool FC. Tais nesenais laikais, kai dar nebėgiodavau, o tik galvodavau, kad jau tuoj tuoj bėgiosiu, tai buvo vienintelis sportavimo būdas: apsirengdavau oficialiais klubo marškinėliais, įsipildavau Carlsbergo ir sportuodavau. O finalus ir pusfinalius žiūrėdavau bare. Su bokalu rankoj. Kaip tikras sportininks.

Vasario 26 d. | 13 km
lamp05Labai noriu atsiprašyti visų žmonių, kuriuos išgąsdinu bėgdamas vėlai vakare. Tų, kurie mėgaudamiesi vėlaus vakaro tyla būna priversti krūptelėti, šūktelėti ar griebtis už širdies, kai išnyru jiems iš už nugaros. Atsiprašau. Ir visų šuniukų taip pat atsiprašau. Aš ne iš blogos valios. Tikrai. Kartais net sustoju atsiprašyti, kartais pakeliu nykštį, kartais abi rankas. Žinokit – tai reiškia atsiprašymą. Nes aš labai geranoriškai kokius penkiasdešimt metrų iki jūsų kosėjau, šlepsėjau ir visaip kitaip signalizavau, kad tik jūs neišsigąstumėte. Ir taip pat geranoriškai nelenkiu jūsų petis petin, o išnyru šone, už keleto metrų, visą šaligatvio plotą užleisdamas jums, jūsų šuniukui ir išgąsčiui. Atsiprašau. Ir ačiū jums už tai, kad mane, vėlyvą bėgiką, laikote dievu („O Dieve“), asilu („Nu ir asilas“) ir durnium-paleistuviu („Durnas, bl***“). Ačiū. Ir dar kart – atsiprašau.

Vasario 27 d. | 21,1 km
Būna tokių dienų, kai bėgti sekasi labai sunkiai. Ir kojos labai sunkios, ir batas trina, ir šuniukai užkabinėja, ir vėjas ne iš tos pusės pučia. Tačiau būna, kad bėgasi labai lengvai, kad pažiūrėjęs į laikrodį nustembi, jog jau prabėgai tiek daug kilometrų. Dėl tokių momentų ir bėgioju. O už tuos momentus dar rečiau būna TOS akimirkos. Kai lyg matytum save iš šono, lyg stebėtum kažkokį bėgiką, kuris bėga. Kai supranti, kad ne tu čia bėgi, o kažkas kitas. O tu tik sklendi šalia.  Kai pajunti, kad tas, kuris bėga  – esi kaip ir tu, bet lyg ir ne tu, nes tas tikras esi čia. Sudėtinga paaiškint.

Vasario 28 d. | 21,2 km
zibukaiRytoj – pavasaris. Nors šiaip pavasaris jau seniai. Gieda vieversiai, šlaituose prieš saulę jau galima rasti vieną kitą žibutę, o ir šiaip – žiemos kaip ir nebuvo. Per vasarį nubėgtų kilometrų sąskaitą papildžiau 331 kilometru. Tai yra tiek, kiek pernai nubėgau per rugpjūtį, rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodį (bėgimo nemylėjimo laikotarpiu). Ką supratau? Kad ne tie yra kieti, kurie bėgioja tūkstančius kilometrų po žemynus, salas ir aplink jūras. Daug kietesni yra tie, kurie laukia, kol tu, patenkinęs savo užgaidą, parbėgsi. Kurie tavęs laukia, kol tu grįši iš darbo. O sulaukę netrukus kantriai išlydi pro duris, kad prieš miegą galėtum „lengvai“ prasibėgti keliolika ar keliasdešimt kilometrų. Kurie tave mato pavargusį, tačiau suvokia, kad jei nepabėgiosi – būsi pavargęs dar labiau. Ir gali sau bėgioti kiek nori ir jaustis tarp tokių pat bėgiojančių kietu ir svarbiu, tačiau tikrieji didvyriai yra jie, o ne tu. Tu tik bėgi.

Tiek bėgikiškos išpažinties šį kartą. O kad jau pavasaris, tai pabūsiu Donelaitis ir paklausiu: „O kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt. Ar pristokot ko? Ar kas tarp jūsų pagaišo?“ 😀