Lengvas būdas mesti bėgioti

Jei bėgimas tapo nemielas, o liautis bėgioti negalite dėl vidinių įsitikinimų, jums reikės:
• bet kokios veislės šuns, pageidautina – nedrebačiomis iš prigimties kojomis, fiziškai pajėgaus ir gerai dantyto. Ir jis neturėtų būti su jumis pažįstamas.
• miško arba parko, kuriame bėgsite;
• gražios ir saulėtos dienos, kai dauguma jų (šunėkų) išveda pasivaikščioti savo šeimininkus.
• sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių (šuns charakterio savybės, jo ir šeimininko socializacijos įgūdžiai, šuniuko nuotaika, šeimininko abejingumas, jūsų bėgimo trajektorija, greitis, apranga, horoskopo ženklas, mėnulio fazė ir pan.).

sunekasMetimo bėgioti eiga: pasirinktoje vietovėje bėkite numatytu tempu ir, tolumoje užmatę šunelį (bėgiojantį miške taip pat kaip ir jūs – laisvai ir be pavadėlio, su šeimininku ar be jo) bėkite numatyta trajektorija link jo (šuns) arba jų (šuns ir šeimininko). Būtinai nelėtinkite savo bėgimo tempo (o dar geriau atvirkščiai – pagreitėkite, nes jūs poilsiaujate, todėl kaip norite, taip ir bėgate – žr. miškų lankymo taisyklę nr 15.7*). Nekreipkite dėmesio nei į šunį, nei į šeimininką (jis taip pat poilsiauja – žr. tą pačią 15.7 miškų lankymo taisyklę). Jums maksimaliai priartėjus prie šuniuko, o jam maksimaliai atkreipus į jus dėmesį, jūsų noras bent kuriam laikui mesti bėgimą – beveik garantuotas. Leiskite šuniukui įpykti ir jus pavyti. Erzinkite jį („lūzeris“, „tai kas čia kietesnis“ ir pan.). Būtų gerai, kad nesustotumėte, o taip ir bėgiotumėte po jo kontroliuojamą teritoriją.  Arba jei jau sustojote – intensyviai erzinkite jį, po to iškeikite šeimininką, o dar geriau – jiems abiems pagrasinkite. Nes jūs – bėgikas, jūs čia (miške) poilsiaujate (dar kartą žr. miškų lankymo  taisyklių punktą nr. 15.7, o šeimininkui pacituokite punktą 15.5). Sveikinu – jūsų, kaip bėgiko, karjera bent kuriam laikui sustabdyta. 

O jei rimtai, tai jokio labai rimto susidūrimo su šunėkais neturėjau (čia reiktų tris kartus nusispjauti per petį). Tiesiog šią žiemą savaitgaliais bėgiodamas Kleboniškio miško parke (o ne miške!) vis užsibėgu ant palaidų, didelių ir visiškai (iš pažiūros) neprognozuojamų šunų. Pvz, vis sutinku tokią pagyvenusią moterį, kuri paleidžia pasibėgioti jauną, didelį ir stiprų kaukazo aviganį. Ir  ji, jos šuniui pribėgus prie manęs, jam urzgiant bei iššiepus didelius dantis žiūrint man į akis, vis atsiprašinėja, kad manęs nematė… Moteriške miela, na kaip tu spėsi miške pamatyti bėgiką? Ir štai praeitą savaitgalį prieš išbėgdamas pagavau save begalvojantį, o kur gi toje miško pusėje bėgti, kad nereikėtų jų susitikti… Bėgau. Nesutikau. Bet negerai taip. Ir tai labai primena vaikystę, kai per lengvosios atletikos treniruotes (treniruodavomės ten viską!)  reikėdavo prabėgti pro tokį namą, iš kurio kiemo visada atbėgdavo toks piktas piktas kiemsargiukas Žirnis (dydį galit įsivaizduoti pagal vardą)  ir visada aplodavo bei stengdavosi įkasti. Ir jam visai nesvarbu buvo, ar tu traktorius, ar paštininkė, ar sportuotojas. Todėl per treniruotes pro tą namą ne bėgdavom, o eidavom. Būreliu. Taip drąsiau. O nuo mokyklos iki to namo silpnesti/jaunesni tiesiog raudavo iš visų jėgų, kad tik neatsiliktų nuo stipresniųjų/vyresniųjų (taip ir tapom sprinteriais…). Mokytojas dėl to labai pykdavo, bet mums, vaikams, buvo baisiau to mažo šunėko, o ne mokytojo. Tai ta baimė susitikti neprognozuojamą šunį ir po daugybės metų niekur nedingo. Juk labai nesinori, kad vidury kokio miško net ir sėkmingai (mano požiūriu) arba nesėkmingai (šuns požiūriu)  koks ciūcikas įsisegtų į bėgimo bato kulną. Bala nematė to bato, baisiau yra įsivaryti kompleksą pamačius šunį bijoti ton pusėn judėt.

Nieko prieš šunis miške neturiu. Beveik. Gal labiau prieš piktų šunų savininkus. Tai jie kalti, kad jų šuo puola ir yra piktas bei agresyvus. Tai čia pykstu. Dar galvoju, kad labai kaltas mūsų visuomenėje  susiformavęs požiūris, jog miške galima viskas: tiek šuniukui, tiek šeimininkui, tiek ir bėgikui, jau nekalbant apie budulius ant keturračių. Todėl kartais atrodo, kad galėtų būti atvirkščiai: parkuose ir miškuose turėtų būti vietos, kur būtent žmonės nebūtų įleidžiami be antsnukių  tam, kad nerūkytų, negertų ir nemėtytų šiukšlių… Tik va bėgioti su antsnukiu būtų sudėtinga… Nors šunys, sako, pripranta…

*LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO ĮSAKYMAS DĖL LANKYMOSI MIŠKE.
Punktas  15.5: draudžiama paleisti miške šunį be antsnukio. Antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas už pavadėlio;
Punktas 15.7: draudžiama trukdyti asmenų, besilankančių miške, poilsį.

Reklama