Lenktynės

Lietuvių liaudies pasaka arba tikrais faktais paremta istorija apie kiškio ir ežio lenktynes.
morka_ir_ezysEina kartą  miško pakraščiu ežys ir sutinka bėgantį kiškį. Kiškis, tąsyk apsiavęs naujais asics’ais, tik išdidžiai pažvelgė į ežį ir nepasisveikinęs norėjo prabėgti pro šalį, bet ežys jį užkalbino:
– Laba diena, gerbiamasai! Kur taip skuodi?
Kiškis sustojo, atgavo kvapą ir, dėbtelėjęs skersa akimi į ežį, sumurmėjo:
– O kas tau darbo, spygliuočiau? Longranas šiandien man, tai ir bėgioju po savo mišką visą dieną. Tu juk žinai, kad šitas miškas priklauso man?
– Ne, nežinau, – atsakė ežys, – visą laiką maniau, kad šis miškas tiek tavo, tiek ir mano.
– Tavo! – nusišaipė kiškis. – Kam tau toks didelis miškas? Juk tu su savo juokingomis mažomis kojytėmis pir-pir žingsneliu per dieną kažin ar šimtą metrų nutipeni.
Ežį labai užgavo kiškio pajuoka ir jis nutarė žvairį pamokyti.
– Prašau nesijuokti iš mano kojų. Bėgdami lenktynių, dar nežinia katras katrą aplenktume.
– Oi tu mažakoji, – vėl piktdžiugiškai nusijuokė kiškis, – kur tau su manimi, Kiškiu, lygintis.
– Gerai, tada eikim lenktynių.
– Eikim, – sutiko kiškis.
Sutarė abudu bėgti pamiške ir finišuoti prie seno kelmo, o lenktynes pradėti rytojaus dieną, saulei tekant.
Švintant ežys atsivedė savo pačią ir pastatė ją prie kelmo.
– Tu čia stovėk ir lauk atbėgančio kiškio. Kai tik jis pasirodys, tuojau riktelėk: „O aš jau čia! Labai ilgai užtrukai.“ Reikia pamokyti šį pagyrūną, nes labai išdidus pasidarė. Mūsų melas jam išeis į naudą.
Saulei tekant, kiškis ir ežys atsistojo pamiškėje, pasiruošę lenktynėms. Kiškis prieš tai padarė tempimo pratimus, išdidžiai įsijungė savo naują Garmin Fenix 3 pulsometrą ir nugalėtojo poza atsistojo prie starto linijos. Kai tik pirmasis spindulys švystelėjo už miško, kiškis suriko: „Pirmyn!“ – ir nuskuodė, kiek tik jėgų turėdamas. Tačiau pasiekęs kelmą išgirdo ežio balsą: „O aš jau čia!“ Jam nė į galvą neatėjo mintis, kad čia ne ežys, o jo pati. Nežinodamas, ką daryti, iš nevilties sušuko:
– Bėkim dar kartą!
– Bėkim, – sutiko ežienė.
Ir kiškis vėl galvotrūkčiais nukūrė atgalios, bet ir čia jo jau laukė ežys.
– Po galais, žvairy, lėtai judi – net atšalti spėjau. Kur jau tau eiti su manimi lenktynių.
Susigėdo kiškis ir tyliai nusliūkino į šalį.
Nuo to laiko kiškio niekas nematė. Miško žvėrys kalba, kad jis treniruojasi pasislėpęs, nesipuikuoja nei greitomis kojomis, nei naujais asics’ais, kantriai bėgioja intervalus ir renka po kilometrą sukilimo kasdien, taip tikėdamasis vieną dieną atkeršyti trumpakojui už patirtą pažeminimą.

Reklama