Termometro ir paslapties iššūkiai

Galbūt dėl to, kad dabar išbėgu tik retkarčiais, o gal dėl to, kad prieš miegą vis paskaitinėju tokią vieną knygą apie bėgimą, pastaruoju metu būtent jis (bėgimas) tapo labai dažna sapnų tema. O sapnuoju aš daug. Sapnuoju, kaip bėgu ir niekaip neišeina greitai bėgti, kad kojos tokios sunkios sunkios kaip ąžuolinės kaladės. Dar sapnuoju, kad nespėju į startą, kad paklystu, kad ne į tą miestą atvykstu. Kad gaunu traumą ir traukiniu važiuoju į Vilnių gydytis. Nes bėgimas vyko traukiny. Bet pats naujausias ir kiečiausias sapnas yra apie iššūkį. Termometro iššūkį. Viskas vyksta taip: sapnuoju, kad anksti ryte žadina mane žmona, o man šiaip ne taip atmerkus akis, rodo man termometrą (lauko temperatūros) ir sako – tau šiandien bėgti nereikia, nes termometras rodo nulį. „Dar pamiegok, kol rodys ką nors padoraus“ – priduria. Bet aš vis tiek atsikeliu, nes žinau, kad tas kitas termometras, lauke, už lango, rodys kitaip. Ir tikrai – 7 laipsnai šalčio. Bėgu aš tuos septynis kilometrus ir džiaugiuosi, kad šiandien ne minus 20 laipsnių Celsijaus. Nes tada reiktų bėgti 20 kilometrų… 🙂 O rytą prabudus buvo ir labai juokinga, ir labai smagu – na kur jūs girdėjot, kad kas nors visą mėnesį bėgtų pagal tai, ką rodo termometras? Todėl tikrai žinau, kad tikrai bandysiu ir dar žinau, kad tai tikrai bus vasarą, nes pavasarį noriu pagaliau kažkaip protingai  pasiruošti Kauno maratonui (protingai reiškia ne labai super duper rezultatą, o užtikrintumą, kad tikrai galiu – ne taip, kaip pernai, kai buvo „kažkaip vistiek nubėgsiu) . O kad nebūtų galimybės prieš save patį sukčiauti (norisi bėgti mažiau – keliesi anksti ryte, nori daugiau – bėgi vakarop), reikės bėgti kiekvieną dieną tuo pačiu paros metu. 

O jei apie iššūkius dar. Kad gyvenimas nebūtų pilkas kaip fasuotojo dienos Akmenės cemento fabrike, pabandykim patį sunkiausią iššūkį: užsiregistruoti kažkuriam dideliam maratonui, jį nubėgti ir niekam niekam apie tai nepasisakyti. Visiškai niekam. Net šeimos nariams.  Pavadinkim jį „Paslapties iššūkis“. Visiška tyla. Nei prieš maratoną, nei po jo.  Reikia sugebėti tylėti net tada, kai kavos pertraukėlės metu kolegos girsis apie laimėjimus 5 km maratone, jokių patiktukų (like) maratončikuose, jokių diskusijų forumuose, jokio instagraminimosi iš treniruočių ar užuominų šeimai planuojant kelionę į tą miestą. Ir, žinoma, visiška tyla po maratono. Tyliai prabėgate, taip pat tyliai pasidedate dalyvio medalį prie kitų…. Ir jokių tagų organizatoriaus nuotraukų albume, jokių selfių su medaliu ar be jo. Nieko nieko. Ar žmogui toks iššūkis vis dar įmanomas???  🙂 Pavyzdys čia:

Reklama

Skaitom: lietuviškos knygos bėgikui

Trumpai apžvelgsiu, ką turim ir ką pavyko rasti lietuviškai apie bėgimą. Galiu pasakyti tiek: lyginant su knygų apie krepšinį ir krepšininkus gausa – bėgiko knygų lentyna apytuštė. Ne tuščia, bet… Skaitom, ką turim:
Knygos

 • Hartas Hilmoras „Bėgioti – sveika. Ristele su Artūru Lidjardu“, 1972 m.

Legendinio australų trenerio Artūro Lidjardo mintys bei pastebėjimai apie bėgimą ristele. Knygoje gana paprastai rašoma apie bėgimo ristele būdą, jo naudą, supažindinama su vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių, bėgiojančių ristele, patirtimi. Žvelgiant iš šių dienų – gana paprasta ir vietomis šypseną kelianti informacija niekada nebėgiojusiam… „Būkite saikingi. Valgykite tai, ką mėgstate, jei norite išgerti – išgerkite, norite rūkyti – užsirūkykite…, bet atminkite, kad saiko jausmas – sveikata“. 🙂

• Juozas Skernevičius „Ištvermės ugdymas“, 1982 m.

Greta teorinio ištvermės aiškinimo, pateikiama nemažai praktine veikla patikrintų teiginių bei apibendrintų rekomendacijų. Labai mokslinė knyga treneriams ir sportininkams.

• Povilas Karoblis „Bėgioti – sveika“, 1987 m.

Ilgai negalvojęs apie pavadinimą, legendinis lengvosios atletikos profesorius parašė knygelę tiems, kas dar tik pradeda bėgioti ir nėra girdėję apie PB ar laktato slenkstį. Gausu praktinių patarimų bei rekomendacijų bėgikams, analizuojama technika, aprašomi treniruočių būdai, bendro fizinio parengimo kompleksai. „Ką daryti, jei bėgiojant praeiviai juokiasi ar net įžeidinėja? Nekreipkite dėmesio į panašaus pobūdžio replikas. Treniruočių efektas sveikatai esmingesnis nei replika iš paskos. Kraštutiniu atveju duokite taiklų atsakymą. Beje – geriau bėgiokite dviese ar su grupe – taip ramiau.“

• Jevgenijus Milneris „Renkuosi bėgimą“, 1987 m.

Knyga, skirta sveikatingumo bėgimo judėjimui charakterizuoti. Nors knygos aprašyme skelbiama, kad skaitytojas ras viską, ką turi žinoti pradedantysis bėgikas, tačiau perskaičius taip neatrodo. Daug autoriaus asmeninės patirties ir daug visokių patarimų. Tokia labai tarybinė knyga. „Sveiki, fiziškai ištvermingi ir nesenstantys kūnu ir siela žmonės – štai koks mūsų tikslas!“. Ura.

• Povilas Karoblis „Bėgikų treniruočių pagrindai“, 1987 m.

Remiantis ilgamete trenerių patirtimi bei mokslo duomenimis, nagrinėjamos bėgikų treniruočių teorinės problemos, pagrindiniai treniruočių metodai ir struktūra, fizinis, techninis ir taktinis sportininkų rengimas. Subalansuota treneriams, bet tinka ir bėgikams. „Bėgikas, norėdamas, kad jo aerobinis darbas būtų našus, turi būti normalaus svorio, lankstus, turėti „didelę“ ir galingą širdį, jo kraujyje turi būti daug hemoglobino ir eritrocitų, o raumenys – gerai aprūpinti deguonimi, stiprūs.“ Taigi. Čia jums ne po Kleboniškio mišką lakstyt.

• Neilas Vilsonas, Endis Etčelsas, Brusas Talo „Maratonas visiems“, 1993 m.

Nors parašyta gana seniai (1984), bet man ši knyga yra pati kiečiausia lietuviškai išleista knyga apie bėgimą. Rašiau čia.

Knygos, kurioms nereikia komentarų:

• Ignas Staškevičius „Maratono laukas“, „Metodika“, 2011 m.
• Gintarė Dailydytė „Piotras Silkinas: Europą įveikęs kretingiškis“, 2012 m.
• Haruki Murakami „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ , 2012 m.


Knygos, kurių nėra knygynuose, bet kažkur jos tikrai laukia manęs:

• Aleksandras Poluninas „Sportinis bėgimas bėgimo mėgėjams“, 2005 m.
• Aleksas Stanislovaitis, Albinas Grūnovas, Valentinas Butkus „Trumpųjų nuotolių bėgimas“, 2006 m.
• Povilas Karoblis, Edmundas Švedas „Bėgimas – sveikata“, 1998 m.


Kiek žinau, Živilė Balčiūnaitė yra išleidusi apie save biografinę – reklaminę apybraižą „Gyvenu, kad bėgčiau“. Bet neteko skaityti. O jei kažką praleidau – parašykit. Ieškosiu.

PAPILDYMAS: „Christopher McDougall“ „Gimę bėgti“. Plačiau apie knygą čia .

5 km – maratonas?

greekKaip sau norit, bet negaliu tylėti. Nes tamsa šiuo atveju – akinanti. Nes nedalyvavau bėgimo renginyje „Nike. Aš bėgu 2013“, nedalyvavau ir DNB Vilniaus pusmaratonio bėgime. Todėl godžiai ieškojau naujienų portaluose informacijos apie šį bendrą renginį. Ieškojau, kas laimėjo, kokie rezultatai.  O radau…  Radau, pavyzdžiui, kad kažkieno žmona dalyvavo 5 km maratone… Ir  nors suprantu, kad atrodau paranojiškai, bet: kad ir kokia žvaigždė ant Lietuvos padangės būtum – 5 km nėra maratonas (su pagarba tiems taip sunkiai įveiktiems kilometrams ir juos įveikusiems bėgikams). Ir 10 kilometrų – ne maratonas. Maratonas – tai 42 kilometrai 195 metrai – nei daugiau, nei mažiau. Ir tai ne reiškinys, renginys, reginys ar diagnozė. Tai – atstumas. Todėl būna maratono bėgimas. Arba bėgimai kitų distancijų – pavyzdžiui – 5 km arba 10 km. Bet nėra tokio 5 km maratono.  Kaip 100 centimetrų yra tik metras, o ne kilometras. Kaip 1000 kilogramų yra tona – nei daugiau, nei mažiau. O bėgikų bendruomenėje prigijęs „pusmaratonis“ – galbūt vienintelė išlyga. Nes taip paprasčiau pusės maratono atstumo bėgimo organizatoriams. Tačiau ir vėl – tai tikrai ne pusmaratonio maratonas. Todėl apie maratonus rašantiems galbūt derėtų pabandyti nubėgti bent tą atstumą, lygų pusei maratono? Galbūt taip atsirastų pagarba Maratonui?

„Maratonas“

Taip vadinasi naujas rusų režisieriaus Kareno Oganesiano (rus. Карен Оганесян) filmas, pasirodęs 2013 metų pradžioje (kol kas tik kino festivaliuose, tačiau interneto platybėse jau galima rasti). O filmas apie štai ką: po pasitraukimo iš didžiojo sporto buvęs žymus plaukikas (akt. Михаил Пореченков) nedidelio Rusijos miestelio baseine moko visus, norinčius išmokti plaukti. Tačiau vieną dieną Anatolijus netenka darbo ir ten. Negana to, jį palieka žmona. O kad sudurtų galą su galu, filmo herojus įsidarbina gelbėtoju miesto paplūdimyje. Ir taip vieną be galo nuobodžios žiemos dieną jis išgelbėja nusižudyti ketinusią senutę, kuri greitai tampa didelių pasikeitimų jo gyvenime kaltininke: po išgelbėjimo praėjus kuriam laikui vėl sutikta ekscentriška septyniasdešimtmetė senučiukė pasiūlo tapti jos treneriu ir ruošti ją po keleto mėnesių įvyksiančioms bėgimo laiptais į dangoraižį varžyboms. Varžybos vyks ne bet kur, o Amerikoje ir dalyvaus tik tie, kam virš 70. Pagrindinis prizas – milijonas. Dolerių. Ir jei jiems pavyktų laimėti, senutė laimėtus pinigus žada dalinti perpus. Prispaustas finansinių ir psichologinių bėdų, Anatolijus sutinka. Treniruotės, pasiruošimas ir pačios varžybos jam duoda kur kas daugiau nei žadėtas pusė milijono: tikėjimą savimi, gyvenimo tikslą ir viltį. Gražus, linksmas ir be galo šiltas filmas apie tikėjimą, draugystę ir viltį.  O svarbiausia – apie bėgimą. Ir nesvarbu, kad laiptais.

Laimikis

maratonas_visiems02Man patinka senos knygos. Patinka jų kvapas. Ne suplėkusių ar supelijusių, o tiesiog senų – savo amžiumi ir išvaizda. Tai vienas tų kvapų, nukeliantis į vaikystę, į senelių namus, ant „aukšto“… Kur šalia audimo staklių ir senovinių rakandų gulėjo surištos ryšulėliais knygos, žurnalai ir seni atvirukai, mokykliniai mamos užrašai ir vadovėliai. Nuo jų sklisdavo tokia paslaptinga ir pagarbą kelianti aura. Todėl kartais vis dar mėgstu pasirausti tarp senų knygų – ten visada gali užtikti ką nors netikėto ar seniai pamiršto. Taip prieš pusmetį suradau J. Milnerio knygą bėgiotojams „Renkuosi bėgimą“ (apie kurią internete skaičiau, jog tai vos ne almanachas pradedantiems bėgti, tačiau apart to, kad tai viena iš nedaugelio knygų lietuvių kalba apie bėgimą, daugiau nieko gero joje nėra). O vakar knygų turguje laukė dar didesnis netikėtumas: radau knygą, apie kurios egzistavimą lietuvių kalba net neįtariau. Akis užkliuvo už nuotraukos su bėgančiais žmonėmis, o pavadinimas privertė šūktelėti iš nuostabos: „Maratonas visiems“! O laukė ji manęs tarp knygų apie tarybinės šeimos higieną  ir mankštą paplūdimyje.

Dabar apie pačią knygą.  Nustebau, jog tai ne lietuvių ar rusų autoriaus knyga, o išversta ši: Neil Wilson, Andy Etchells, Bruce Tulloh  „The Marathon Book“ (1984). Knygos autoriai – du buvę sportininkai ir žurnalistas. Lietuviškas leidimas – 1993 m. Knygelė nedidelė, 153 psl., tekstas smulkus ir jo puslapyje daug. Dabar skaitau apie maratono istoriją ir įdomesnius iki 1983 m. su maratonu susijusius įvykius. Permečiau akimis turinį – knygoje gausu teorijos, trys skirtingos pasiruošimo maratonui programos, daug patarimų (žinoma, kai kurie jų apie aprangą ar maistą jau yra pasenę ir neaktualūs). Paskutinis knygos skyrius skirtas žymių ir mažiau pasižymėjusių maratonininkų biografijoms ir faktams iš jų gyvenimo. Savo turiniu, informacijos kiekiu ir forma ši knyga visiškai nesulyginama su J. Milnerio „šedevru“.  Žodžiu – džiaugiuosi dabar dėl to, kad skaitau ir skaitau apie tai, kuo džiaugiuosi. O pabaigai cituoju knygoje publikuojamq ištrauką iš vieno gydytojo laiško („Daily Mail“ redakcijai, 1954 m.) apie maratono žalą :-).

„Mums lieka tik viltis, kad tragiškas  Dorando atvejis 1908 metų olimpiadoje ir nesenas atsitikimas su Džimu Petersu galų gale įtikins sporto vadovus, jog maratonas – tai ne sportas, o baisus fizinis pertempimas, su kuriuo negali taikstytis nė viena civilizuota šalis“