Ryto pergalės

sleepingRytas… Prabundu, kaip ir kasryt –  be žadintuvo. Tylu. Anksti dar. Ir tamsu. Kaip tas oras lauke? Velnias – lyja… Vėl. Apsiverčiu ant kito šono kaip meška žiemą… Mano saulė taip ramiai miega… Taip… užtikrintai. Pelėda. Nusišypsau ir užmerkiu taip ir nespėjusias pailsėti nuo begalinio žiūrėjimo į kompiuterio ekraną akis… Taip būtų gera dar truputį numigti. Tik žinau – tuoj suskambės žadintuvas… O gal… Gal šiandien nesikelti? Gal nebėgti? Gal vakare? Gal tada nelis?…Ir kodėl, vos pramerkus akis, tiek daug galimybių rinktis? Taip, tikrai – gal dar numigsiu… Kas šiandien? Ketvirtadienis. Jau? Šiandien intervalai… Ech… Nenoriu šiandien. Negaliu. Tikrai – geriau vakare.  Nusiraminu – nesikelsiu, nebėgsiu. Su lig ta mintim kaip priekaištas suskamba žadintuvas. Ir štai tada prabunda ji. Ponia sąžinė. „Ko tu, būdamas jaunas ir sveikas, čia guli? Kodėl nesikeli? Kodėl nebėgi?“ „Negaliu“ – atsakau suirzęs. „Negali?“ – iš nuostabos išpučia akis sąžinė. „Taigi ne negali, o ne-no-ri! Keltis, rengtis ir bėgte marš!“. „Gerai, gerai“ – atsakau.  Tik dar sekundėlę pagulėsiu… Tik vieną mažą sekundėlę… Staiga galvon šovusi mintis suteikia vilties nesikelti: juk sloguoju jau antra savaitė, dar bebėgdamas persišaldysiu, susirgsiu, sugrius visas treniruočių planas, po to kol atsistatysiu… Ne, negaliu. „Kąąąą? Sloguoji? Ir tai priežastis nebėgti? Tipo, liga???“ – suspigo ponia sąžinė. „O kaip turi jaustis tie, kurie serga? Kurie serga tikrai? Kurie tikrai ne-ga-li? Kelkis! Ir greitai!“. „Ne“ – užsispiriu: jau trečia diena nėra karšto vandens – kažkur vandentiekio trasos remontas. Kaip nusiprausiu parbėgęs?  „Kelkis gi… Nusiprausi su šaltu.  Grūdintis – sveika!“ – sąžinės optimizmas jau pradeda erzinti. Jaučiu, kad dilema „keltis – nesikelti“ tampa principo reikalu „galiu-negaliu“. Ne, nesikelsiu – nutariau. Šiandien darbe – sunki diena, reikia pailsėti, todėl – negaliu. Todėl nesikelsiu. Be to, galiu nespėti šeimai pusryčių suruošti.  „Bent jau prabėk lengvai“ –  ponia sąžinė  leidžiasi į kompromisus. Yes! Šį rytą laimėjau. Kaip ir vakar. Kaip gera pradėti naują dieną eiline ryto pergale…  „Bet gi tu žinai, kad neužmigsi. Neleisiu“ –  paskutinį kozirį metė sąžinė…. Apsižvalgau.  Aušta jau. Atsisėdu. Ir pabundu. Pabundu nuo įkyraus žadintuvo skambėjimo. Rytas jau! Keltis! Bėgti! Gyventi! Gera taip…

Reklama

***

begam– Tai vis dar bėgi? Gerai tau, pavydžiu…
– O kodėl pats nebėgi? Nereiktų pavydėt.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Nenoriu.
– Tai nenori ar negali?
– Negaliu norėt.
– Kodėl negali?
– Na, gerai, gerai – nenoriu galėt.
– O tu pabandyk.
– Bandžiau…
– Na ir?
– Nepatiko.
– Kas?
– Kad negaliu.
– Ko negali?
– Norėt.